Daiktų sodai

Tuo metu dingsta noras praustis ir iš viso daryti ką nors. Ką aš galiu padaryti. Jei net rankšluosčiai nieko neatsimena. Negaliu šluostyti savęs neregio dogo akių spalvos rankšluosčiu. Neturinčiu nei truputėlio atminties. Stoviu tarp dviejų durų šlapias nuo prakaito. Krečia drebulys. Aš bijau nusišluostęs užsimiršti. Šlitinėdamas pasuku atgal į pradžią. Prisėsti ant su egzotika sumišusio filosofinio akmens. Gitaros brandzenimas paskandina realius daiktus. Atsiranda nauji. Jie neiškyla iš niekur nieko. Priešingai, jie nusileidžia. Kybo aukščiau, žemiau, tiesiai prieš akis ant plonų vielyčių suverti mėlynai juodi pažįstamų daiktų kontūrai. Tarp mano ir antro mano namo aušto. Sukasi nuo lengvo vėjo palengva. Sustoja. Apsidairo. Ir manieringai suka tris ratus atgal. Lengvučiai mano kybančių daiktų sodai. Raganiuko lūpos pučia kybančius sodus. Sodai sukasi. Sukasi. Ir neišsisuka kaip reikiant.
Ačiū dievui. Nors kažkas yra tikro į ką galima atsispirti. Į lengvai besisukančius kybančių daiktų sodus. Kurie niekada neišsisuka iš mano įtaigos verpeto. Kadangi nesisuka per greitai. Imu užuosti duslius kolektyvinės virtuvės aromatus. Leidžiu sodams toliau suktis. Šitas suktinis neleis sugrįžti kur man nepatinka. Po laipto laiptas leidžiuosi žemyn į kvapą. Slenku pasieniu.