O mergaitė gero būdo pliumpt į tūliką ir...

Mergina ji buvo gero būdo. Neturėjo pamotės, turėjo mamą, tačiau kažkokiu gyvenimo momentu išklydo iš kelio ir pradėjo elgtis kaip bemamė. Paėmusi pavyzdį iš silpno proto bendraamžės įseserės nusivarė juodai savo ilgus plaukus. Graži ji buvo, vienok. Beveik vidutinio ūgio, liesa kaip smilga, tėvo akimis visada per liesa, tačiau jėgų ir parako gyvent gyvenimui turėjo su kaupu. Kokių tik komplimentų neprisiklausė tuo metu - ir braškė, ir gražiausia mergina pasauly, ir elfė, ir...
Vieną tų išklydimo iš doro kelio metų vasaros pradžios vakarą mergina nuėjo į barą. Vilkėjo trumpą juodą sijonuką, juodas virš kelių siekiančias kojines su skylėmis ir oranžinę palaidinę su besišypsančiu veideliu, ant viršugalvio turinčiu mažą gėlytę. Labai gražiai derėjo spalvos, apranga komplimentavo figūrą, ar verčiau jos figūra komplimentavo aprangą. Visa tokia graži mergina tuo metu buvo ir pašėlusios sielos. O pašėlti reiškia gerai įkaušus daryti tai, kas bešauna į galvą. Tai ir šėlo mergina tą vakarą bare. Žmonių ten buvo sausakimša. Tiek viduje, tiek lauke, ant gatvės bei šaligatvių. Išėjusi laukan mergina, matyt, pasijuto lyg jai būtų per karšta, ar šiaip koks velnias į ausį pakuždėjo tyliai kažką, tad ji tiesiog nusirengė savo mielą oranžinę palaidinę ir pasileido ją sukti virš galvos. Juk labai linksma! Šalia jos ant šaligatvio sėdėjo jaunas vaikinas ir kita jauna panašaus amžiaus ir sudėjimo mergina. Taip pat juodais tik visiškai trumpais pixie šukuosenos plaukais. Pamatę šėlstančią gražuolę liepė jai apsivilti palaidinę atgal. Mergina susiturėjo ir paklausė patarimo. Tada prisėdo šalia anos merginos. Prisėdusi dar prigulė ant šaligatvio. Trumpų plaukų mergina tarė: "Kelkis, gi čia visur prispjaudyta." Ilgaplaukei braškei mažai tas berūpėjo, bet vėlgi patarimo pasiklausė. Tuomet užsišnekėjo su nauja drauge. Išsiaiškino viena apie kitą, kad abi rašo, tad pradėjo viena kitai savo poeziją skaityti. Priskaitė eilių abi, pasigrožėjo viena kitos kūryba ir neilgai trukus po to trumpaplaukė leptelėjo: "Nori gal į tualetą palydėt?". Ilgaplaukė visada mėgo apsilankymus tualete, tad, žinoma, sutiko. Perėjo abi gatvę ir įsliūkino į kitą barą, mat ten daugiau tualetų. Tik kad į juos patekti reikia ir bromą kirsti. Abiems išėjus į bromą, trumpaplaukė pristūmė igaplaukę prie sienos, kadangi avėjo aukštas platformas, buvo kiek aukštesnė už pagrindinę istorijos heroję, įsmeigė žvilgsnį braškei į akis, kreivai nusišypsojo ir pasakė: "Durnele, galvojai, kad aš tikrai į tualetą noriu?" (Ilgaplaukė, vis dėlto buvo naivi mergina) Tik ištarusi žodžius trumpų plaukų savininkė godžiai įsisiurbė į elfės lūpas. Labai karštai bučiavo, iš to karštumo net perkando jos apatinę lūpą, pasipylė kraujas. Ilgaplaukė aiktelėjo iš netikėtumo, kurį sukėlė visas šitas įvykis ir skausmas. Trumpaplaukė besišypsanti atsitraukė. Pagaliau abi pasiekė ir taip seniai ilgaplaukės išsvajotą tualetą.
Kas vyko po to istorija nutyli. Nelaukite tęsinio.