Sugadinti žmonės

Kartais, kai užsimiršęs einu su nesvarbiais reikalais, atsitinka, kad kelias susilieja į seniai pamirštą kelią. Tuomet dingteli galvoje dabartis, o senas kelias pasiima mane į praeitį. Tuomet einu juo ir jaučiu tą patį, ką jaučiau anuomet, kai vaikščiodavau tuo keliu dažnai.

Keista, tačiau prisiminimai visuomet ištinka švelnūs. Trumpam tampu sau pačiam įsivaizduojama naivuole mergina, kuri taip laukė ir pagaliau susirgo širdies drugelių mėnesinėm. Taip keliolika sekundžių susijadinęs žingsniuoju. Atrodo ir nueisiu ten kur kažkada ėjau, bet susvirduliuoju, ima pintis kojos, stigti oro.

Tuomet išgelbėja sugadintą žmogų lenkiantys sveiki praeiviai. Akimis tvirtai į nugaras jiems kabinuosi. Po keleto akimirkų jau nebelinksta keliai. Susiliejęs stebuklingas vaizdas grįžta, susifokusuoja. Cirkininkai gena arklius iš arenos, žiūrovai iki raudonumo trina veidus ir apsirengia namo.

Tuomet paleidžiu gelbėjančias nugaras ir slystu joms tarp kojų, galvodamas, kad neapsakomai džiaugiuosi futbolo kamuolio nejodinėta savo žingine.