Sriuba iš stručio kojų

Kadangi šeimos balius nusimatė solidus, tai ir sriubos užmojis buvo gigantiškas. Buvau pasiųstas mėsos.

-Hmm, sakote, stručio kojų sriubą? Ne, geriau duokite tris širdis ir iešmą. Jūs juk turite iešmų savo fermoje?

Grįžęs pasakiau, kad kojų jie neturi, bet dovanojo man ne savo širdį paskutinę. Taip visiems laikams išsivadavau nuo nerašytos prievolės, kai mano darbas buvo ant dujinės viryklės svilinti vištų kojas, lupti nagus ir skusti žvynus.

Persmeigėme širdį iešmu, kepėme, vartėme, žiūrėjome. Pavalgę sukišome galvas į karštą smėlį ir daugiau prie stalo niekada nebesusitikome.