Sausas oras

Kažkas ieškojo, kaip pasigaminti nematomą rašalą internete. Nuotaika buvo pakili. Sugedusio oro kambaryje kybojo euforijos aerozolių pašvaistės. Henrieta vaikščiojo į virtuvę. Atgal. Vėl į virtuvę. Traškino ten maišelius ieškodama ko nors skanaus. Palubėje viražus suko gražiausio balso narkomanė. Mes su Henrieta pykomės. Ji sakė, kad man reikėtų nustoti gailėti savęs ir pagaliau pradėti rūpintis ja. Dar sužinojau, kad Henrietos tėvas seniai seniai pradėjo rašyti du romanus. Vienas vadinosi "Spalvoti svarainiai", antras -"Slibino kakava". Bet tikriausiai jis jų nebaigė.
Tikėtina, įstrigo kažkur viduryje. Arba pradžioje. Tarytum to būtų negana, Henrieta pasakė, kad mano dirikas atleisdamas iš darbo ištarė auksinius žodžius: tu visus tik kaltini, o pats nieko nedarai. Negaliu nesutikti. Pats pastoviai prisimenu, prisimenu ir prisimenu. Jie skamba man ausyse. Pavyzdžiui, kad ir šio ryto sapnų košmaro metu. Atsibudau nesuprakaitavęs. Oras buvo sausas ir įkaitęs. Atsibudau krečiamas drebulio. Šaltis purtė iš vidaus. Ne taip, kad supykintų, tačiau skrandyje jaučiau nemalonumą. Vėliau prasidėjo barnis. Aš tavęs nepertraukinėju. Mes kėlėm tostus vienas kitam. Padariau kavos, ji prausėsi. Tada nusiraminau, pradėjau rašyti. Henrieta atsinešė kavą į lovą. Vaikščiojo apsigaubusi suveltu Filomeno pledu. Jai kažkodėl nepatinka mano daiktai. Nepirmą kartą pagalvoju arba išgirstu panašius dalykus. Staiga pasukau galvą į Henrietą. Spėjau pamatyti, kaip ji skubiai nukreipia akis nuo mano ekrano. Jei čia bus skaitoma, nebus rašoma. Aš tik suvaidinau, jog žiūriu. Atsistojo. Susirinko savo pledą, pasiėmė knygą, kavą. Išeidama uždarė duris. Man pasirodė, kad demonstratyviai. Ir dar pasirodė, kad moteris pernelyg daug daiktų pasiėmė su savimi. Ji išvyksta ilgam? Ir galbūt pravirko antrą kartą šiandien.
Tada aš nebegalėjau susikaupti. Pamaniau, jog laikas būtų sutvarkyti namus. Panaudojant darbą, kaip daktarą. Seni metodai. Nuėjęs į virtuvę, radau Henrietą skaitančią knygą. Ji pakėlė akis. Viskas gerai. Ne viskas, bet tam tikra prasme, kurios bijojau -gerai. Pradėjau plauti indus. Ji atsistojo ir išėjo ten, iš kur atėjau aš. Kaip keista. Maniau jai bus smagu skaityti knygą virtuviniame kuitulyje. Nieko panašaus. Reiškia, santykius tebelijo įtampa. Ieškodamas nusiraminimo pasinėriau į švaros kūrybą. Tekantis vanduo pakankamai greitai atstato prarastus balansus. Negalėjau nieko baigti ką pradėdavau. Vis nusimušdavau nuo užduočių eiliškumo. Kaltės jausmas tikrai blogas patarėjas. O gal tai pirmieji išsėtinės sklerozės požymiai. Ne, ne. Ne. Žodžiu pradėjau plauti indus, tada pamačiau jog švariems puodeliams reikėtų švaraus stalo gabalo. Greitai padariau vietos išmesdamas suvytusį kopūstą. Filomenas dažnai palieka daržoves pastovėti. To priežasčių gali būti dvi arba daugiau. Kopūstas netilpo į šiukšlių kibirą. Atsidariau spintelę ieškodamas naujo maišelio. Netyčia akimis kliudžiau bulves ir morkas. Atsibudau tarpduryje nuo savo klausimo: gal nori užvalgyti ką nors daržoviško? Henrieta ištiesino kaktą, mat buvo labai įsijautusi į knygą. Aha, pamaniau, ji truputį gyvena ne čia. Gelbėkitės kas kaip išmanote. Ne, tai ne. grįžau į virtuvę svarstydamas ar mandagus atsisakymas galėtų šiuo atveju reikšti blėstantį užsišikimą. Taip, aš kaltas dėl kažko ten, bet gal nereikia tam skirti visos nuo saulėgrąžos dar neatsigavusios dienos. Taigi, pasiėmiau maišą kopūstui. Sumečiau, liko vietos. Tuomet nuėjau į tualetą ir surinkau šikpopierio gilzes. Tada pamačiau kibirą ir skudurą. kadangi tai susiję su tekančiu vandeniu, kaipmat pamiršau pradėtus plauti indus. Įpyliau į kibirą skalbimo miltelių, paleidau vandenį. Užsižiūrėjau į putas. Putos ramina. Panašiai kaip vanduo. Užlenkiau čiaupą. Putų koka kolą permušė virtuvėje tekančio vandens šniokštimas. Jobtvaimat, kaip viskas lengvai švaistosi. Grįžau plauti indų. Išmečiau iš kriauklės grikių ir kitokios įvairios chuinios kamštį. Pamačiau žalią trijų mėnesių senumo virtuvės grindų pločio picą. Eina nachui, kad tik vienas girdėčiau. Ploviklį purškiau tiesiai ant grindų. Gardi saldi šilta gira stipriai piso į galvą. Ech, -nuliejau bokalo dugną ant grindų. Ech, vyrai. Jūs blet nieko nežinote. Parūkykite geriau žolės, kol aš sutvarkysiu lavoną salone. Atsinešiau šeriuotą vielinį epidermio kastetą ir puoliau ant kelių. Atsigavau po valandos. Su Henrieta kambaryje sukomės lėtą. Užsimerkęs įsikniaubiau į kaklą. Taip alpėjau vienuolika sekundžių, nes lygiai po maždaug tiek laiko pisomės į skalbinių džiovyklę.