Mordobojus Dievų miške

Prancūzijoje yra du miestai: Lionas ir Mordobojus.
Linkiu, kad Naujieji Metai būtų geresni nei praėjusieji ir dar geresni už ateinančius, -šampano butelį iškėlęs į dangų, apsikabinęs mergšę, rėkia jaunas uraganas. Kiek vėliau, tuo buteliu jis gavo per galvą.
Greitosios išvežinėja lavonus iš Basanavičiaus alėjos, suguldytus po devynis į automobilį. Mašinos važiuoja viena po kitos, tačiau atrodo, jog kareivių ir lavonų nemažėja. Atvirkščiai, pasigamina daugiau. Kaip mėšlo lava jie plūsta nuo bažnyčios link tilto. Kaip tiršti drebučiai tirta bangų atšildytame pakrantės ore.
Galima teigti, aplinkui esančiose pušų giraitėse žmogaus likimas atspindi šių dienų gyvenimo kruviną trend’ą. Prasibrauti arčiau neįmanoma. O ir nėra jokio tikslo. Kaip tokioje masėje suvokti savo tapatybę? Kaip iš jaudulio drebančiu balsu ištarti "laba diena, jūra"?
Su didelėmis alaus pūslėmis šmirinėja juodieji kapucinų adeptai. Po keturis. Gepardinės damos kablais kapoja vėmalų spalvos grindinį. Jų vyrai, pasauliui abejingi, pasiutligę nešiojantys šunaičiai, bindzena paskui. Džiaugsmo akyse nešvyti. O rytoj tikrai skaudės galvą. Jeigu šiąnakt jos aišku nenuneš iš apsisukimo kertantis urla.
Sinoptikai rytoj žada gerą orą visoje Mordobojaus vakarinėje dalyje. Šiuo metų laiku tai reiškia du tris laipsnius šilumos ir saulę be debesų. Reikia atlaikyti naktį.
Užpakaliu suspaudęs penkis eurus spartinu žingsnį. Netyčia pastebiu už kiosko mėgėjiškai besilaižančią policininkų porelę. Laimingų Naujųjų jums. Kad Naujieji Metai būtų jums dar geresni už visus ateinančius, -skamba galvoje girdėtas linkėjimas.
Iš ekspreso atrakciono išvirsta prakaituoti baltieji kokso kapelionai. Kelia rankas. Iš miesto -pasauliui. Neįsivaizduoju, kiek reikia pripisti, kad savo noru lipti į karuselę. Būkite pasveikinti kariai, lavonai, moterys ir vyrai, -laimina susirinkusius į mūšį nuo batiskafo trapo gatavi alkoholinio kosmoso ufonautai. Būkite pasveikinti, pulkai. Sveiki, vadai, -choru atsako girta mėsa, -linkime jums to paties, ko linkite jūs mums. To paties linkime jums lygiai tiek pat ir nė kiek ne daugiau.
Greitosios pagalbos sukasi taip greitai, kaip greitai gali kartotis trumputis nulio valandų ir nulio minučių loop'as.
Vengdamas monotonijos pasuku šonine gatve. Nueidamas, pro sutraukiamas seiles girdžiu stiklo šuke pjaunamą kremzlę. Trofėjų medžioklis parklupęs mėgina prisisegti šviežią ausį prie diržo.
Atrodo, pamiršau kartu keliavusius draugus. Pasirodo, jie visuomet buvo šalia. Visai čia pat -kitoje jaudinančioje paralelėje, kurioje tiesiog kaip smūgio skonio nuojauta nosyje atsispindi kultūriniai skirtumai.
Ritmovertė kelionėje ištriūbijo butelį vynelio, todėl proverksmiu ištarti "laba diena, jūra" vyksime nuošalesniu keliu. Na, o pakeliui, aišku aptarsime kodėl gi žmonės mušasi. Tikriausiai meluoju sakydamas "aptarsime". Nieko mes neaptarsime. Sėdėsime šiltoje mašinoje, išvykstančioje iš karo lauko kažkur į Nicą. Po velnių tą Mordobojų.
Bet kodėl žmonės mušasi? Greičiausiai atsakymas slypi nesikišimo politikoje. Saugiai padėtas už neperšaunamo stiklo. Nes, ką gi tu vienas žmogus padarysi. Nebent apsaugosi save nuo gaivaus suliejančio kontakto su Mordobojaus kultūra. Nesakau, kad tokiais agresyvios asimiliacijos atvejais derėtų priimti sublimaciją giminiškai artimai. Pakaktų užsičiaupti ir neaikčioti kaip matronai, linguojančiai galva dėl tolimojo miesto čiabuvių antropologinio akibrokšto. Todėl, prieš kabindami akis dėl paralelinės realybės požiūrio skirtingumo, gal dapiskit tą savo vyną ir snūstelėkite. Kol nepažadins dienraščių ruporai prie šviesoforų: Ugnis į štabus! Šįryt Mordobojus atidengė ugnį!
Stebuklingą naktį sutrinka mobilus ryšys. Gaunu nusiskundimų iš už trijų šimtų kilometrų. Iš labai labai toli. Žinai, kelis kartus skambinau, bet tos prakeiktos linijos neleido prisiskambinti. Bet smagu, kad nors ne kartu, žinai, kad kartu. Taip. Kartais draugai miega už sienos, o atrodo, jog jie už Atlanto. O kartais, už Atlanto -arčiau nei už sienos, -tikriausiai nusijuokia ji. Vadinasi, Atlantas griauna sienas? Iš apsisukimo.
Mes dar galim sulošti kortomis, -groja liežuviu Dilma, -Šešis kartus. Ir naktiniai svečiai iškurnėjo parūkyti laukan. Parsivilkome iš Birutės baro aštuoniese. Viktoras visą vakarą linksmino svečius fokusais. Gėrėme romą, arbatą, viskį, degtinę, vyną, kavą. Skonių jūra arba darom kas labiau prie širdies. Stengiamės išsaugoti pasirinkimo autentiškumą. Prabėgo tie metai, kai srėbėme su pienu trintas mėlynes iš vieno dubens ir kalbėjome tą patį.
Olandas bliuzo muzikantas, su kuriuo negalėjau susikalbėti dėl savo supisto anglų kalbos barjero. Kartu buvo dvi artipilnės laukinės katės. Jų vardų neatsimenu. Taip ir pasakiau susipažindamas. Prisimenu vienos vardą. Tik dėl to, jog labai stengiausi. Kitkam neliko vietos. Skaičiuojant olandą su makabriškomis katėmis, buvo vienuolika. Baras pustuštis. Atsivelkame naktimis. Labai gera vieta baigti vakarą po darbo.
Gyvenu trano gyvenimą. Dieną miegu, o naktį apsikabinu knygą arba komunikatorių. Tuo metu Dilma, Sibyla, Henrieta ir Viktoras dirba restorane arba klube. Po darbo atsiranda noras nusirauti, o tai geriausia daryti čia pat šalia Birutėje. Nenorėtum likti dasimušinėti tiesiog darbo vietoje. Todėl visi susitinkame čia.
Paprastai, vyksta taip: man paskambina Henrieta, praneša, kad jau turiu apsirengti ir atvykti. Simboliškai paguliu prieš akistatą su bendruomene, keliuosi, valausi dantis, keliauju į kitą pusę gatvės. Vakaras ypatingas. Veiksmas klostosi truputį kitoniškai. Susitinkame viešbutyje. Henrieta stovi už durų. Ateinu atrakinti. Abidvi su Sibyla žvengia. Tikriausiai koks nors įdomus nuotykis. Pasirodo, kol miegojau, neaptarnavau Prancūzijos premjero. Keista statusų painiava.
Dieną, kai po pietų išvykome su Filomenu ir Ritmoverte prie jūros, neilgai trukus po mūsų į restoraną užsuko ministras pirmininkas su buvusiu vidaus reikalų ministru. Mano mielosios aristokratės buvo šokiruotos. Net nesitikėjo, jog teks aptarnauti civilinio pasaulio generolus. Šiaip ar taip, gerai, kad prasilenkėme. Nebūčiau galėjęs nuspėti savo reakcijos. Nežinau, ar nebūčiau sukėlęs visuomeninio spektaklio restorane. Pirmininko sūnūs su pistoletais ant kelių, visiškai įmanoma, apakę nuo mano inkognito didenybės ir savo naivaus susisvarbinimo, būtų pradėję pliekti iš susijaudinimo liedami mano imperatorišką kraują.
Tačiau tuo metu smagiausiai keliavome įšalusiu pajūrio smėliu, persimesdami žodeliu kitu su Ritmoverte.
Filomeno tartum nebuvo. Keletą kartų mėginau juokauti ar pralinksminti. Nerezultatyviai. Matyt, tapau apgailėtinu praeities šešėliu. Arba mūsų aktualijos išsiskyrė. Arba dabar nepakanka turėti ir būti. Reikia dar kažkaip atrodyti. Truputį šalčiau, nes lauke ciniškai šąla. Adaptuojuosi antrą dieną. Nėra lengva priprasti prie nemėgiamo atspindžio veidrodyje. Nesiruošiu trečią dieną tęsti beviltiškus mėginimus pralinksminti Filomeną. Labai apsidžiaugiu, kad jie išvyksta. Negaliu kartu keliauti jausdamasis šašu. Turiu populiarų įprotį laupyti šašus, trupinti gręmžti. Bet kai suvokiau prisilaupęs iki lipnaus kraujo, šypsojausi nuspėjama mūsų kelionės pabaiga. Dėkojau dievui už šį reversą.
Visi, reiškia, dirbs, Filomenas išvyks, aš skaitysiu atsivežtas knygas, vaikščiosiu pajūriu ir nesivarginsiu spėlionėmis ar kam neraižo pilvo antrą dieną iš eilės ir ar nepradėjo klibėti priekiniai dantys.
Mes trise ėjome pajūriu. Bangų mūša ir dainos skaldė įtampą. Filomenas pasiūlė eiti kopų keteromis, o aš su Ritmoverte, nusekėme paskui. Ėjome, ėjome juokinga žąsele kol prikvėpavome šalto oro. Pavargę nusileidome nuo keterų prie vandens.
Ritmovertė užtraukė atsisveikinimo raudą "o jūra, jūra". Stovėjome sunėrę rankas ant krūtinės, kartkartėmis pasisukdami vienas į kitą. Aš raudojau pritariamai ir jaučiau jog balsas skamba tikrai tragiškai. Kadangi išsiskyrimas buvo nulemtas dar keliaujant pirmyn, raudojau kaip pasamdytas atlikti formalią ceremoniją. Priminė nepažįstamo žmogaus laidotuves. Todėl raudodamas skubėjau kuo greičiau išsiskirti su lavonais. Juolab, niekas nepasiūlė užsukti gedulingų pietų.
Savaime suprantama, pavežė iki svečių namų. Pasiprašiau išleidžiamas šiek tiek toliau. Prie Šūdų Mekos. Mat nesvietiškai užsimaniau išsiskyrimą atšvęsti surūkydamas dėžutę cigarilių. Iš viso, ko reikėjo, gavau tik kavos. Užsikišau kietą kavos plytą vidinėn palto kišenėn. Plyta, mano manymu, saugos nuo galimo smūgio į širdį peiliu skersgatviuose. Bent jau kažkiek. Smagiai šaldamas apėjau ketvirtadalį miesto, kol radau tinkamos rūšies rūkalų. Skaniai kvepiančių ir, anot pardavėjo, labai brangių. Tokių brangių, kad parduodamų po vieną. Dėžutė buvo netgi nepilna. Sutaupiau keletą banknotų. Tik nesupratau, ką reiškia "labai brangu" kalbant apie narkotikus. Mano galva, jeigu varai drugs'us ir kiekvieną kartą matai kaip paskutinį, tai beširdiška nustatinėti kažkokias vertes. Ypač jei kalba eina apie galimą perdozavimą. Pagaliau tai joks diskusijų objektas. Noriu švęsti pergalę. Ir nepykstu ant žmogaus, delikačiai besistengiančio užsiminti, kiek man tas kainuos. Jis viso labo pardavėjas, o pergalės aukų atminimo kaina su paminklų pardavėjais neaptarinėjama.
Pašventęs jaučiausi išvargęs. Priguliau trumpam nusnūsti. Vieną kartą pažadino Henrieta. Paklausė ką veikiu ir pasakė jog myli mane. Po šių žodžių užmigau kelioms valandoms kietai kietai. Ir štai, ji stovi už durų su Sibyla. Žvengia, pradeda viena per kitą pasakoti kas joms atsitiko. Iš viso pasakojimo unisonu pavyksta suprasti, kad tuoj sėdėsime trise, kimšime pusiau vogtą tortą, juoksimės. Bus neapsakomai smagu. Kas baisiausia -taip ir nutinka. Iki šiol negaliu suvokti jų kuriamų burtų paslapties.
Nukeliaujame kiton pusėn gatvės. Draugai laukia Birutėje. Pradedame pažindinimosi ceremonijas. Mes tokios ir tokios, aš tokia, štai čia ji. Aš tas ir toks. Ach, mes šiaip sesės, -kvatoja Rita ir Žana. Neatsimenu kuo jos vardais. kadangi primena vaikystės dvynukes, tampydavusias už ausų jūrų kiaulytes, pakrikštiju jas taip pat. Atminties tąsa. Faktiškai jos būtų mano vienmetės, tačiau taip nėra. Kraupus penkiolikos metų nukrypimas. Pasibaisėju pasąmoniniu tikslumu. Pasirodo trokštu paprasto, nelabai įmanomo dalyko -grįžti penkiolika metų atgal. O kas yra penkiolika metų? O kas yra penkiolika paskutinių Arkadijaus Gaidaro gyvenimo metrų geležinkelio bėgiais? Nesugalvojau nieko kvailiau savęs paklausti. Situacijos neįmanomumas prašyte prašosi.
-O, geras, -rėkia kvatodama Henrieta, -Jos sesės. Mes irgi sesės. Eina sau. Negali būti. Niekuomet nepasakyčiau. Jūs visai nepanašios. Tai jūs irgi nepanašios. Visi juokiamės: hahaha.
Be mūsų Birutėje viena romantiška porelė. Apaugininkas įsimylėjo ekonomistę. Dega žvakės. Jie lėtai vaikšto į tualetą drauge. Vis pamanau: eina šokti.
Dilma pristato mums olandą su katėmis. Tikriausiai visi persimes žodeliu angliškai. Vėliau mandagieji nuspręs nelaužyti liežuvio. Pasiners į diskusijas naujai atrastomis tabu temomis. Apie Alacho ir Jėzaus karikatūriškumą medijoje. Rita trins Dilmai laką nuo nagų. Dilma aiškins olandui žaidimo kauliukais taisykles greitakalbe. Žana su Henrieta turės daug karatų žodžių viena kitai apie juokingus pranašus. Įdomu, kodėl jos užsikabino būtent už to.
Sėdėsiu iki skausmo nusukęs galvą, nes gėda dėl savo jokio anglų. Apsikeisiu vietomis su Viktoru, kuris jau apsikeitė su kažkuo. Su Sibyla aptarinėsime ginče besikarščiuojančia Henrietą. Spoksosiu į Henrietos veidą šokusią Žaną. Dieve, kaip jos rėkia. Garsiai sakoma tiesa net pūliuoja ausyse. Pasakosiu Sibylai juokingą nutikimą apie savo dantis. Moterys mato kuomet jas apkalba. Apakusios ginče, jos trečiomis akimis stebi veidrodžių parodymus aplinkinių veiduose. Tačiau šiuo atveju Henrieta klysta. Apkalbu visai ne ją. Todėl rodau Sibylai man po stalu krutinamą Henrietos vidurinį pirštą. Juokiamės.
Pasisėdėjimui baigiantis iš restorano ateina jų kolega d'Artanjanas. Mat išėjo po darbo paskutinis. Jis pisa porą tekilų. Princesės rodo marškinių apykaklės nutrintą raudoną ruožą ant kaklo. Guodžia žvengimu. Matosi, d'Artanjanas žūt būt nori gerti gerti ir dar gerti. Ir gal ne tik gerti, bet dar pašokti. Tačiau damos žiovauja, olandas nuolatos smiginėja vienai iš kačių į galvą gatavais bučiniais. Kadangi jis vaikaveidis -gąšlumas neatrodo šlykštus.
Paprašome sąskaitos. Šiandien paskutinis baro vakaras. Kortelėmis neaptarnauja. Princesės atsiskaito savo arbatpinigiais. Girtais veidais nubėga liūdnas tušas. Kaip vaikams pasakyti, kad Naujieji Metai bus be fejerverkų? Pavargę nusiminę girti vaikai lauke užtraukia atminimo cigaretes.