Princas

Puskvaitis Monetų Kalyklos Princas meta burtus iš šuns seilių. Burnos šešėlyje netrukus turėtų pradėti aiškėti išburto balto triušio pamėlusiomis pėdomis kontūrai. Auksinę atmintį turi liežuvis. Be paliovos klajojantis pasikartojančias takais. Atsimena išblaškytų praeities dantų padėtis. Princas tartum klauso tatuiruoto oficianto atsisakymų. Ir negirdi nieko trindamas tuščias dantų akiduobes. Mėgina kruopščiai sudėlioti detonatorius į vietas. Skrenda smėlis, vanduo tyvuliuoja supuvusiame ore, gurgžda žarijos po batais, žvanga pentinai, Juodos kiaulės bėga asfaltu. Sušnara krūmai. Kiaulės pradingsta tamsoj. Ant žalio jūros drakono keteros sklaidosi rūkstantys šunvočių dūmai.
-Vesaip, -sumurma Princas spjaudamas musmirės sijoną į šulinį.
-Vesaip, -atkartoja šulinio dugnas,
-Sužinokite ko aš trokštu, -leidžiasi šnypšdamas Princas. Žirgas kanopomis atsitrenkia į kažką kietą. Sutraškėjęs lūžtantis kaulas neria lėtėjančiu lipnaus kraujo kriokliu. Monetų Kalyklos Princas atkraginęs galvą nusitraukia plastikinį maišą nuo galvos, prisikiša žnyplėmis suspaustą šlapią vatą prie veido ir giliai įkvepia. Sugrįžimas.