Pastangų Dėkos Diena

Šiandien, Mordobojuje, kaip ir visame likusiame pasaulyje, Pastangų Dėkos diena. Vėjas suka sausros dulkes Liono žiedu. Tuo pačiu verpetu įsukdamas monotonišką aukso vejos pjovėją.
Negaliu ne tik, kad praplėšti akių, dėl ko markstausi lyg ligotas katinas. Negaliu net pasiremti alkūne, ištįsti kaklą lango link ir švininės orlaidės morgo koridoriais nurėkti kraupų aidą "Eik tu bled nachui, triukšmadary!". Krenkščiu, ausų smegenyse, mintimis skaičiuodamas spengiančius skreplius. Eik tu, eik tu, eik tu. Tyiau tyiau. Sutraukiu seiles. Morzės balsas rašo "Nebūk surūgęs". Antrą valandą dienos, atsidaro šaldytuvo durys. Skausmingai plėšdamos violetines magneto lūpas.
Tomis dienomis stengiuosi ištrūkti į šiltą bobų vasaros mėnesį balkone. Pavakario saulė dilbio plaukus nugeltonina. Skaidrios vorų gijos be vėjo lenkia debesis. Atskleisdamos praleistus aprašomus peizažus. Plastikos chirurgai tempia veidus. O vagys, nuo kaktos kojines, skrebindami barzdą, nusileidžia.
Prasuku komunikatoriuje lapą. Seną mašinėlę imituojančiu garsu. Į saulę prisimerkęs traukiu cigaretę. Mėgaudamasis savim pučiu dūmus. Paskandinu keleivio akinius iš pro šalį lekiančio lėktuvo.
Tomis dienomis sustoju pagalvoti. Apie tai, kiek daug išpisau per gyvenimą moterų. Apie tai, kiek skausmingai ilgų sukūriau istorijų. Ir apie tai, kiek mažai pisausi skubomis laiptinėse, kiemuose, laukuose, sanatorijose.
Tada blakstienas baltas vėl atmerkiu. Bet, mažai skerdžiau kiaulių. Atlyždamas, dėkingos kiaulės veidu, nusišypsau rožiniam berniukui.