Daiktų sodai II

Petimi remiu duris. Slenku palei duris. Petim valau garus nuo durų stiklo. Nulydžiu žvilgsniu žydras virėjas viduje. Girdžiu velkamas kojas taip aiškiai, kaip negirdžiu disharmoniškai skambančių puodų. Išeinu į kiemą. Sodu. Pro pavėsines. Ant pledo ir suklumpu dviem jūros kiaulytėms po vikriai krutančiais žandais. Besisukančių sodų nepaleidžiu. Negaliu paleisti. Baisu. Tiksliai nežinau kurioje esu vietoje. Gali būti, einu skardiniu stogo kraštu. ir jei paleisiu sodus, išgirsiu kažkieno balsą: Šok!
Jūrų kiaulyčių vardai Rita ir Lina. Nors dėl Linos abejoju. Gal Rūta arba Nina. Rita ir Lina dvynės. Jos persekioja mane. Kai pradeda suktis sodai. Aš jų seniai nemačiau. Persibraukiau drėgną petį. Keliolika minučių klūpėjau stengdamas atsiminti tai ko niekaip neatsiminiau. Besisukančių sodų ilgiau išlaikyti nebuvo įmanoma. Pasileidau. Pledas su dvynėmis dingo. Ant žolės jūrų kiaulytės nutampytomis ausimis vikriai kramčiojo dobiliukų lapus. Rita ir Žana.
Ervemilos mėnesinių rytą pustė. Sėdėjau automobilyje įjungęs valytuvus. Apkibę lydytu ledu visu greičiu valytuvai brozdino veidą. Nespėjau sekti tokio žvarbaus čaižymo. Automobilis stovėjo. Aš laukiau. Valytuvai braižėsi. Baltos dulkės keliu sūkuriais rangėsi priešais. Uždariau langą. Leidau šilumą. Nuo tokios aerodinamikos žiauriai ėmė perštėti veidą. Stipriai tryniausi jį delnais iki pažaliavimo mykdamas ir gargaliuodamas nesuvokiamos rūšies patino balsu. Velnio balsu. Ir valandą laukiau tos velnio bobos.
Rašydamas knygą bendrauju su panašiais į save. Ne su žinomais rašytojais, bet su paprastais pretenzingais grafomanais. Nėra aišku ar išties taip yra. Paprasčiausiai, bendrauju su tais, kurie yra panašioje pripažinimo stadijoje. T.y. nežinomi. Taip visiems lengviau. Galėčiau vaikščioti po kontoras, apsimetęs draudimo agentu siūlyti įsigyti paslaugas. Galėčiau pasiimti šusnį anketų ir smaukytis aplink stiklines respondentų duris. Galėčiau įsidarbinti sargu ir neramiai miegoti dieną. Galėčiau neramiai rašyti naktį. Galėčiau liautis ir nerti į plačius proto pisimo vandenis. Galėčiau atsidėti mokslui ir kantriai detalizuoti situacijas. Galėčiau pasiguldyti pacientus ant kanapos, prieš jiems nusižudant. Visiem reikalams reikia akivaizdžios kantrybės siekiant rezultato. Aš tokios kantrybės neturiu. Galiu vėl mėginti stotis. Pažadėti, kad nenuvirsiu atgal. Negaliu pažadėti, kad nesusvyruosiu. Galiu neišlaikyti lygsvaros. Todėl ramiai sėdžiu ant lovos krašto ir nesistengiu pernelyg daug judėti mintyse. Slankioju prisiminimų užkaboriais. Tikrinu atmnintį. Ieškau dalykų, kuriuos nesąmoningai mėginu nuslėpti nuo savęs. Ir labai apsidžiaugiu, kai tokių randu. Todėl sėdžiu ramiai, leisdamas beatodairiškai suktis sodams, mažiau blaškytis. Trinu kojos tarpupirščius ir traukiu iš ten nešvarumus. Suku juos pirštų galais, kol padarau rutuliuką. Rutuliuką pauostau ir metu. Tada nelenkiu žemyn galvą, vėl suneriu pirštus giliai į plaukus. Užsimerkęs jaučiu kaip aplink randus sutrūkčioja gyvybingos odos įgriuvos. Pasirėmęs alkūme gabenu save atgal į lovą. Mėginu atsiversti Vėžio atogrąžą. Eilinį kartą nespėju to padaryti. Įstringu dvi dienas nevalgiusį žmogų tampančiose interneto statistikos konvulsijose. O juk kažkada būdavo neproduktyviai linksma.