No lifer

Jis priėjo visai arti. Lėtai vaikštinėjo aplinkui mane, klausinėdamas kur praleisiu Kalėdas. Kažką mykiau sukiodamasis į šonus kėdėje, lyg paskaitoje dėstytoją sekantis studentas. Rodėsi, kad noriu išvengti klausimų ir tyčia nespėju laiku atsisukti. Jis pritarė man, kad tikriausiai geriausia niekur neiti. Ir, kad šios šventės visai ne šventės, kaip ir Naujieji metai.

Paskui papasakojo, kad pernai nutarė šventes praleisti namuose ir viskas lyg tai ėjosi gerai, tačiau kai su drauge pamatė už lango fejerverkus - abudu pradėjo gailėtis niekur neišėję.

Supratau tai kaip staigų šuolį, kasdieną vaizdus atgaivinančio ir priverčiančio juos judėti žmogaus, kuris galėjo dirbti neatsitraukdamas ir be gyvenimo, kad finale pajustų saldų pyrago trupinėlį dirbtinės savo sukurtos realybės, pasinerdamas į pasitenkinimo gerai atliktu darbu rutiną.