Laikraštis kelnėse

Ramų vidurdienį skambina seni draugai iš verbališkai psichuojančios realybės.
-Girdėjai, -tvinksi kaktos gyslomis tiesiai į aparatą, -Porą apkalbų dienraščių uždarė. Nebeprasilaiko.
-Laikykitės kaip nors ten, -pučiu atgal į ragą, iš kurio pavarė raudoni transparantai, maištaujantys ofice'ai, dujų granatos, šalmai, skydai, dūžtantys stiklai, degantys automobiliai, takškanti plastmasė, skarelės, kraujas, beretės ir kokteiliai.
Laikykitės vienybėje, brokoliai. Aš palaikau jus iš anapus šimtupenkiasdešimčia procentų. Uždaryti velniop tą visą mėšlą. Radikaliai. Palaikau. Laikykitės. Jūs ne vieni psichuojate čia visomis išgalėmis. Esu su jumis. Tvirtai.
Pakabinu aparatą ant lovos bejėge vidurdienį pakirdusio žmogaus ranka. Laikykitės kaip nors, idiotai, laikykitės draugėje. Nepaskliskite po visą pasaulį kaip amaras. Būkit savo vietoje. Kad lengviau jus būtų surasti. Kaip visus šūdlaikraščius viename spaudos kioske anksti rytą. Beje, kioskai seniai nebežino ką pardavinėti. Ėmėsi smulkaus verslo. Brukalo. Nuo smeigtuko, drožtuko iki vinilo "vežlivyj atkaz" bei Kelno vandens. Na, ir aišku, laikraščiai-žurnalai. Na ir kaip visuomet, kioske ratu leidžia dainą "seniau viskas buvo kitaip, seniau viskas buvo tikriau".
Saugiai atsisėdu aptrintaranktūriame fotelyje, susikeliu kojas po bespalviu kupranugariniu pledu (adejalu). Pirštų galais tapšnoju blizgantį gobeleną. Esu riebaluotas patriarchas. Sėdintis fotelyje beprotiškai plačioje erdvaus stiklinio išfantazuoto reichstago menėje. Niekam nerūpinčios tautos visų ryšių atstovas Europos sąjungoje. Už nugaros lentynose sukrautų knygų butaforija. Sėdžiu sau keistu vardu, paties sukurta pravarde ir išgalvota pavarde. Konservatyvus iki paraudonavimo, dešinės rankos didžiojo piršto nagu gremžinėju suragėjusios odos luobą po bakenbardo plaukais -mąstau. 
Mąstau apie tai, kaip mes, kilni sena laukinė dainuojanti tauta, dedanti tiek modernios civilizacijos siekimo pastangų, patekome į niekur neregistruotą savo atmatų duobę. Sužiaugčiojęs ar tai nuo duobės vaizdinio tikrumo, ar nuo Liūtas LT siaubiningai naujo, bet amžiais nekintančio,  valdybos pirmininko įvadinės kalbos, spaudžiu raudoną, man ištikimų khmerų paleidimo mygtuką. Pakeisti aplinką.
Kiekvienas gali susikurti darbui ar poilsiui palankią erdvę. Arba keletą tokių. Svarbu laiku bei tinkamai tabuliuoti per aplinkas. Bėgti nuo savęs, mėtyti pėdas. Juk praamžių išmintis sako: "nuo savęs bėgo, nuo kitų pabėgo". Šiandien galėtume sakyti, gi "nuo miško link upelio bėgo, o nuo rusiškos meškos nepabėgo". Aišku tiek, kad tai yra ne kas kita, kaip absoliučios nesąmonės. Bėgimas tapo sportu. Sportininkai tapo narkomanais, o reklama sukelia stresą, kaip ir aliejuje keptos daržovės ar nesiliaujantis alkano ožio mekenimas.
Neperseniausiai vienas senas draugas, sužinojęs jog vykstu į konservatorių sostinę, nusistebėjo "hmm... ko čia visi į tą Kauną važiuoja". Klausiu:
-Kas gi čia taip važiuoja?
-Vienas bendras pažįstamas, -sako jis, -ir dar du mano kolegos.
Žodžiu visi. Malačius tu galvoju. Pch man tie tavo kolegos. Toks akivaizdus pavyzdys erdvių supainiojimo. Pats pynėjas, duotuoju atveju, tampa panašus į krepšius mugei pinantį kosmonautą. Šąla atvirame kosmose, bijo nutolti nuo laivo ir vapa nesuprantamas nesąmones skafandre. Tuo pačiu metu, skrydžių centre pliktelėję specialistai paraitotomis marškinių rankovėmis atsistoja iš savo vietų ir žiūri į didžiulį ekraną, viena ranka apglėbę save, kitos nykščiu švelniai vedžioja per naktį sužėlusią barzdą. Tikriausiai tikisi, kad jų užduoties marionetė sugrįš į sveiką protą visai netrukus. Kitu atveju teks sprogdinti skafandrą ir išvesti į kosmosą sekantį, labiau suvaldomą, pynėją.
Analizuokime situaciją. Žmogaus gyvenimas susidvejinęs. Darbas, kolegos, draugai, gyvenimo draugės, partnerės, šiaip draugės, meilužės, direktorius, vežantis gabalas, tūsovšikai, seni draugeliai, tėvai, bendranuomininkai, narkotikai, cigaretės, alkoholis, kava su pienu, cepelinai, gaivios salotos, automobilio remontas, levas filmas, įdomi knyga, noras būti suprastu, atliekos, populiarumas. Tokia gausa reikalauja atsakingos manipuliacijos tabuliacijomis keičiant erdves. Smagu įsivaizduoti kas nutinka sumaišius viename inde tėvus, tūsovšikus, direktorių, narkotikus, gerą knygą, norą būti suprastu ir automobilio remontą. Jau nekalbėsime apie komedišką -gyvenimo draugė, jos komandiruotė, antrankiai, tu ir meilužė bei netikėtas draugės sugrįžimas pamiršus pasą, supainiojimo  standartą. Manau, senas draugas įmaišė čia kažkokius savo kolegas, kurie man net užpakalio nelaižo nei per nago juodymą, įdomumo dėlei. Tai tik parodo, jog žmogus, apsėstas pakvaišusio virsmo ritmo, nebespėja keliauti savo erdvėmis. Prakeiktas darbas taip apkrauna laisvąsias smegenis, kad pokalbyje su manimi, senu draugu, atsiranda sukrušti kolegos, kurių nepažįstu ir kurie pasirodo važiuoja į Kauną kaip tyčia sinchroniškai paralelinėje realybėje. 
Na ir ką? Mano šuo, tas, kurio neturiu, nuvažiavo užvakar autobusu į Minską, purvinomis letenomis užšoko ant lukašenko vakarienės stalo ir pričiūreno tiesiai jam į sriubos lėkštę. Negali būti? Aš šįryt sulaukiau nemalonaus skambučio iš užsienio reikalų ministerijos. Buvau paragintas užsiimti savo šuns priežiūra. Jie pasakė - "kad daugiau tokie dalykai nepasikartotų". Mat anot jų "šį syk atsipirkote įspėjimu, kadangi teisinėje sistemoje nenumatyta jokia bausmė už tokį nežinome kaip pavadinti tokį". Visą laiką rėkiau jiems atgal į aparatą. Rėkiau, kad nebeskambintų niekada man daugiau, kad išsitrintų šitą numerį, kad susirinktų sau tą neigiamą energiją, kurią čia man bando per ausis supilti, kad netriestų čia tų savo ezoterinės sistemos dogmų.
Įdomiausia, kad lukašenkos rūmų asilas mėgino slapčiomis mano šuvai papilti nuodų, bet benešdamas juos skrandyje, iš streso prakiurdė maišelį ir užvertė kanopas. Po savaitės šuo dar nebuvo deportuotas, bet buvau paštu gavęs pranešimą atvykti atsiimti negyvą asilą iš Gūdijos. 
Kokios tuomet čia greitos erdvių keitimo sistemos veikia, pamaniau. Tokiu atveju, reikia mažiau painioti nesusijusius dalykus į vieną daiktą. Daugybės skirtingų sunkiai siejamų dalykų apskrietam nusilpusiam žmogui, prieš kažką neapdoroto sakant, derėtų pasivartyti aparato užrašinę. Galbūt ten parašyta, kad metas yra ne garsiai svarstyti, ko ten kas ir kur važiuoja. O, papraščiausiai, po darbų nuleidus galvą, tyliai skusti bulves sau virtuvėje. Ir dviem savo kolegoms. Užuot drožus svetimas smegenis per saugų draugišką kanalą. 
Žinoma tiek daug to pykčio ir nebuvo, kokia didelė bausmė galėtų būti draugo praradimas. Tačiau gi ne dėl savęs stengiuosi. Be to nėra malonu į akis rėžti tai, nuo ko, nuo tavęs žmonės pasileidžia bėgti nuokalnėn. 
Tikiuosi niekas neprikakojo į kelnes dėl to. Nors man kartą vaikystėje taip atsitiko. Turėjome kaime siaubingą lauko tualetą. Panašų į cheopso piramides. Apaugęs vijokliais, storų rąstų, didele sklende, sunkiomis durimis, iškaltas rudais grindų dažais dažytu kartonu, sunkiu dangčiu, pragaištinga skyle. Viduje pusmetrinis surūdijęs kablys, kurį užsikabinęs imi bijoti jog niekada pats nebeišeisi. Žodžiu, daiktas stabilus. Tiesa, dar pakrypęs kažkiek atgal nugara nuokalnėn. Kad sėdėdamas atsilošęs pamažu imtum netekti amo. Netgi seimas turėtų būti panašiai baisus, kad ten nesiveržtų kiekvienas proto prašalaitis. Rodos, juodoji ranka stumia krūtinėn į tamsiąją bedugnę. Sakau, tikrai siaubas. Pasislėpęs už žemaitiško ūkinio pastato tas tualetas buvo toks siaubūnas, kad šiandien troleibuse jaučiuosi komfortiškiau. Kas, įtariu, tekste labai ryškiai matosi ir net esu pasirengęs būti apkaltintas tuštinimosi kulto propaganda ar lengvesne psichine negalia bei gintis. Pridursiu, kad į jį taip baisu būdavo užeiti, kad aplinkui nebeaugo žolė, o per šv. Kalėdas žmonės vakare eidavo po du, kad vienas pasaugotų prie durų.
Reiškia visas šis intro nuvedė mane patį pernelyg toli nuo pagrindinės temos. Vasarą, dūzgiant bitėms, būdamas pagarbiai jauno amžiaus, prikakojau geltonas savo apatines kelnes. Kadangi nebuvo priimta pačiam tvarkytis su tokiais bjauriais reikalais, kreipiausi į a.a. prosenelę Mariją. Prosenė kažką sučepsėjo dviem likusiais iltiniais dantimis, kas reiškė nelabai pasitenkinimą anūko reikalais. Mikliu judesiu iškratė kelnes, net nenumaudama jų, įgrūdo paminkštintą Plungės rajono laikraščio "Kibirkštis" numerio guzą, užmovė kelnes ir pliaukštelėjo per sėdynę "varyk!".
Praeityje buvau tolerantiškas įvairiems situacijų sprendimo būdams. Teko užėjus už trobos laikraštį išsiimti. 
Neskaičiau jo. Neskaityk ir tu laikraščio, kurį atkaklieji tau grūda į kelnes. Niekada neskaityk šūdino laikraščio. Kontroliuok savo erdvę.