Kontrabosas

Naktį gimė sūnus. Gimdžiau lengvai. Virš vandens, tačiau kojos tirtėjo. Išskyrus pliumptelėjimą, kito garso nebuvo. Meilės maistui vaisių paskubėjau nuleisti gyvybės langelyje. Mažytį rudą mulačiuką nusinešė šniokščiantys Lijono vandenų kriokliai.

Tono signalais rinkau Hobio numerį. Lūktelėjau, kol senas pydaras pakels ragelį. Trakštelėjus, atbulas kritau į lovą. Telefonas išsijungė. Mėginimas sumodeliuoti atsipalaidavusio savęs atspindį pakriko. Nesusivokęs kalbėjau su niekuo:
-Seni, seni blet, seni, tu tik nachui paklausyk blet, blet -man žinok nachui gimė sūnus. Jo, jo, jo, gimė sūnus ir mes privalom atšvęsti šitą šūdą dabar arba rytoj.

Pakviečiau Hobį Mobį į teatrą. “Kontrabosas” yra spektaklis. Nemačiau dar, bet tuo tikiu.

Ko galima tikėtis iš spektaklio “Kontrabosas”?
Žinau, kad Sorbonos kvepalų maniakui Hobiui Mobiui patiks Patrick_Süskind , o man bus šventė, vištos faršu kimštų canelloni atsikratymo proga, paėjėti Mordobojaus sostinės prospektu. Nusifotografuosiu vieną kitą uniformuotą asilą su cigarete dantyse, įsitaisysiu salėje ir mėginsiu atstatyti kultūros deficitą.

Dramaturgus skaičiau pagal privalomą gimnazijos programą: Juozas Grušas Meilė, džiazas, velnias ir Sruogos tris eilutes. Skaičiau Sartro nekrologą sename laikraštyje, kurį radau mėždamas rūsį. Kitos žymesnės pavardės irgi labai girdėtos. Šekspyras yra Rafaelo saldainių fabriko savininkas gėjus, kuris savo iškrypėlišką potraukį adrenalinui tenkina važinėdamas troleibusu. Žinoma, taip nemanau. Čia parašiau tik laižydamas šikną vienam kitam debilui, kuris tai perskaitęs susijuoks, nes tai bus “jo linksmoji vieta”.

Nostalgija raudonmedžio rojui, iš kurio buvau išspirtas per brandų chronologinį atsitiktinumą, vijosi minus dešimt greičiu apledijusiais šaligatviais. Spaudžiau Hobio ranką, savo užpakalį ir galvą į kaklą. Kadangi pradžioje užsukome per paradines duris, tai buvome išvyti ir apeidinėjome trapecijos kvadratą iš Statkevičiaus tamponų krautuvėlės pusės.

Prieangyje pasitiko Valentinas Masalskis su medžiokliniu šautuvu. Pasisveikinome. Netaktiškai paklausiau “Ar seniai metei jau gerti?” Masarė (žmogus, kuriam pusę spektaklio nereikia įrodinėti žiūronams, kad jis nėra skalbimo milteliai ant nailoninių kojinių klyno) susidiorginęs iššovė du kartus. Atsidarė lifto durys, mus suvarė vidun su kažkokiu žilu seniu ir pora bobų. Senis buvo žilas be geltonijančių galiukų, su barzda. Krč, senis buvo ne žilas, o baltas. Ten kur turėjo būti žila - buvo balta. Zjbs tokie seniai. Nėra aišku, kas jiems gyvenime nutikę, bet pabąla tikrai ne nuo melavimo savo bobai ir karjeros saulėlydžio savivaldybės soliariume perdozavimo.

Paltus atidavėme mergai, panašiai į Austėją Banytę. Mačiau ją anksčiau Pilies gatvės ledainėje padavinėjančią. Tuo metu netgi garsiai pasiuliau pačiulpti kitais žodžiais, jeigu jinai ne jinai. Filomenas sėdėjo šalia ir sakė: jo, jo, panaši. Taigi rūbinė yra jos laiptelis aukštyn šilumos link.

Nupysdinome į salę, susirangėme vietose, lempas užputė ateiviai.
Na ir prasidėjo. Tiesą sakant, variau tikėdamasis apmėtyti amžinai šūdino požiūrio kritikos šūdais sceną. Armino Višinskio džiugesiui. Bet atsitiko nenumatytas dalykas. Spektaklis buvo tiek profiškas, kad nesugebėjau jame atsijungti skandindamas susižavėjimą. Šita huinia ištinka nuo reto lankymosi kultūros renginiuose.

O štai apie salę to nepasakyčiau. Tik įstrižai atsisėdęs, savo keturlinkai tirpstančiomis kojomis pajutau už nugaros bręstančių inkštirų eilę. Kažkokia sūka mokytoja atsivedė kaladę balvonų, kurių tikriausiai nežaismingu būdu neįmanoma priversti įsisavinti programinių dalykų. Tikiuosi, visiems dalyvavusiems spektaklyje surašys dešimtus ir už ausų ištemps į sekantį trimestrą. Teko kartą pasiūlyti rinktis užsičiaupti ar išeiti von. Mankštinau rankas. Už Masarę būčiau galėjęs pist į snukius.

Kas nematė “Kontraboso”, tai penkiolika litų investuokite ten, nei į tris bokalus švyturio myžalų Naugarduko gatvėje arba čili picą su boba per pusę ant laisvalaikio žurnalo. Grįžome pakylėti. Nelabai turėjau ką pasakyti. Tokiais atvejais “mėgstu patylėti” anot kunigaikščio.

Hobis Mobis turėjo neatidėliojamų darbų - dėkui jam, kad padėjo švęsti renesanso praregėjimą. Kadangi buvo ankstoka, užsukome į kontorą, kur ir gyvename. Namie buvo šurmuliukas, pasirodo mus palieka tekstų rašytojas. Tiesiog išsikrausto. Žodžiu, reiškia kraustomės ir mes. Į didesnį kabinetą. Atsirado laisva darbo vieta. Su langais į gatvę. Naujokų atrankas pradėsime dar šią savaitę. Pirmenybę teiksime kurvoms su tinklinėmis kojinėmis. Viduje bilietai išparduoti. Vipą, už užuolaidų pasiėmė man įtartinai nežemiškos seksualinės orientacijos persona Tomas Ramanauskas. Tai jūs galite sėdėti nebent mašinose su žiūronais kitoje pusėje gatvės.

Dauguma paminėtų asmenų tekste atsidūrė visiškai atsitiktinai. Kitų nesu akyse regėjęs. Pamiršau paminėti kontrabosistą Šarūną Puidoką ir jo nuostabias gestikuliacijas. Matosi, kad vyras gimė jau geras. Arba Masarė su iššokamu peiliu pasiekė savo.

Hobis Mobis vakarop suirzo. Matyt jam pradėjo skaudėti dantis. Pasistengiau išvengti nereikalingos trinties ir išgirgždėjau parduotuvėn. Porą kartų staigiai atsisukau, pamanęs jog kažkas su peiliu seka. Kadangi kažkas vis spėdavo pasislėpti pastatų šešėliuose - nepastebėjau nieko įtartino. Lentynas apėjau greitai. Nieko ypatingo nereikėjo. Nusekiau paskui achujenų achujeniausia eisena žingsniuojantį siaurakelnį su sintetinės lapės kapišono pavadėliu. Nesupratau, kaip taip išmokti eiti su dviem pakeliais čipsų tarp pirštų atsilošus ir tuo pačiu smirdėti gaultier kvadratu, kurie nelabai tinka.

Pasieškojau tuštesnę kasą. Arčiau priėjęs išvydau plaukuotą moterį, sukišusią rankas į burną iki dilbių. Ji išsitraukė siūlą iš gerklės. Apžiūrėjo jį, tada pakėlė i mane akis. Žagtelėjau. Truputį troškino. Neiškenčiau, atsisukau kamštuką ir gurkštelėjau antifrizo.