Kempingas

Kaimo kortuotojai aiškinosi taisykles.

-Tu tada važiuosi namo su karučiais.

Jų mergos pradėjo zirzauti, kad būtų laikas grįšti pietų, nors matydami jas -to nepasakytumėte.

Boba braidė jūra iki bambos. Išsimyžusi išlipo į krantą.

-Galiu sau leisti tokią prabangą, -pasakė kratydamasi nuo riebios odos riedančius lašus savo vyrui.

Vyras gulėjo po skėčiu. Stengėsi atpažinti žmonos siluetą saulėje. Tuo pačiu susmaukęs pagurklį, lyg kukliai kikentų vienam žinoma kryptimi, raitojosi trumpikes, kurdamas naujas bikini įdegio zonas.

Jų vaikai saugojo palapinę kempinge. Vyriausias prižiūrėjo du jaunesnius. Turiu pasakyti puikiai tvarkėsi, brolių zyzimą gesindamas iš kavinės virtinėmis nešamais ledais.

-Aš tau nupirksiu, -eilinį kartą, trumpai laisvės ir perkamosios galios įkvėpimo minutei pagerbti, kulniavo palikęs laukiančius brolius.

Stovėdamas kopoje fotografavau. Hobis Mobis, susikišęs kelnaites į užpakalį, gaudė priešpiečių saulės spindulius. Pilvu riedėjo balkšvas prakaito lašas.

-Tu labai juokingas, -prapezo prisimerkęs iš plaštakos sukonstruotu snapeliu. -Panašus į Afrikos vaiką albinosą. Baltas, kūdas, nuolat alkanas ir dideliu pilvu.

Supratau, jog tai ne klausimas. Tiesiog, atsipalaidavęs esu panašus į nėščią klaustuką.

-Tu kokiame ketvirtame mėnesyje, -pridūrė.

Laukiau, kol kortuotojos išsireikalaus savo pietus, nors tikriausiai ne ėdale esmė. Jos norėtų pasiekti savo tašes ir veidrodžius. Arba keisti įdegio kremą. O gal, apsirišti klubus kita skara.

Kuklinausi eiti maudytis. Po pastabos apie negriuką, nebegalėjau stačia galva tėkštis ledinėn jūron, kurioje maudymosi stilius buvo: įbrendi lėtai, suklyki ir neri. Išnėręs prunkšdamas atsigręži krantan ir dedi porą pakeleivingų niurkų.

Taigi, kortuotojai kortavo, jų bobos gyrė smėlio švarumą lygindamos su Palangos. Negerai, kai lygini ką nors su Palanga.

-Oo o o O cho cho cho choO! -šnopavo jos, delnais vos neliesdamos vandens. Bradydamos zujančiais piranijų judesiais. -Visada dabar jau važiuosime čia atostogauti.

-Ach chach chach chach! -atitarė  alkūnes smėlyje džiovindami kortuotojai, adaptuodami pasamoninį matriarchato aidą.

Aš tuo metu lietinėjau įsivaizduojamą klaviatūrą telefono ekrane, kartais nuvalydamas ekrano prakaitą į baltas trikotažo trumpikes, kurias siūlėmis į išorę susiuvo nežinoma Mordobojaus garažų siuvėja, lyg būtų siuvusi vienkartinius tvarsčius kraujuojantiems kareiviams. Tiesą pasakius, vengiau šlapių baltų kelnaičių efekto, kuris vadinosi “matosi tavo ugninis kušys, mr. redhead”. Kai atsigręžiau pistelėti sidro, Hobio Mobio nebebuvo.

-Šitas blogas! Šitas blogas, sūka. Auksas nebe tavo, -leisdamasis mediniu takeliu kažkam rėkė kortuotojas.

Mergos sutartinai džiaugėsi:

-A aa aaa cha cha cha chaaa.

-A agrgha a agrgha, -išgirdau storą palaiminto meškiuko gurguliavimą. Supratau, kad tai antrą kartą išsimaudęs Hobis.

Kortuotojų kompanija tikrinosi senus pliažo įspūdžius dainuodami “Karšti čeburekai, šaltas Kalnapilio dvaro alus”, kuriuos papildė “keptais bomžais”, o paskui staiga perjungė apkaušusią bangą ir spragsėdami pirštais užtraukė “Hit the road Jack and don't you come back no more, no more, no more, no more”.

Grįžę prigulėme prie palapinės. ”Pietų citadelė”, -su niekuo nederindamas keičiamo “Pietų paralelė” laidos pavadinimo, šnabždėjau mintyse, o šnabždesį lydėjo kamuoliu “bulvę” žaidžiančių didžiapagurklių kvatojimas.

Storuliukas ant vejos mankštino šunį. Nerangiai lakstydamas persikreipęs per petį pažiūrėti -ar šis dar vejasi. Pradžioje šuo mėgino vytis, tačiau po keleto žingsnių sustojo. Ėmė dairytis iškoręs liežuvį. Atrodė, tartum apsimeta pavargęs, nes jam gėda lakstyti gėdingu storuliuko greičiu. Storiukas trypė kojomis “pagauk mane, pagauk mane”, tačiau šuo tik sėdėjo dairydamasis tariamų pavojų, nuo kurių galėtų apsaugoti nerangųjį šeimininką.