Darbo birža (tęsinys)

Vėl sėdžiu darbo biržos koridoriuje ir mąstau. Kodėl pasienėmis išrikiuotos kėdės susuktos po keturias. Trys atverstos. Dvi žaliais dugnais, viena geltonu. Ketvirta uždengta. Snūduriuojančia žmogysta. Durys prasiveria. Žmogysta krupteli, pašoka. Atversta. Žalia. Žmogysta įkiša galvą tarpdurin, ranka cypdama beviltiškai nuslysta rankena. Neatspėjote. Jūsų eilė vėliau. Sekantis. Žmogysta klesteli atgal. Užversta. Dalijame iš naujo. Užėjimas.

Vyras juoda odine, iškritusio iš balno jojiko, kepurėle pašoka sulaukęs savo eilės.
Ta proga vėl nepataikau į reikiamą, telefono ekrane nupieštą, raidę. Turiu pasakyti, kad telefonai lietimui jautriais ekranais nėra pritaikyti tekstams kurpti. Įgūdžiai čia visai neprieko. Mėginu visaip -pasidėjęs ant kelių, nykščiais makledonietišku playstation stiliumi. Sukuriu netgi neprastą baksnojimo smiliais, aparatą laikant iš kraštų nykščiais bei likusiais pirštais, teksto rinkimo metodą. Apsidžiaugiu, jog tebeturiu visus pirštus. Neduočiau nei vieno nukirsti, tačiau galvą galėčiau guldyti dėl didžios tikimybės, kad šiame pastate būtinai yra pora žmonių, kuriems trūksta pirštų. Ir nėra tai joks statistinis praregėjimas. Paprasčiausiai, žiūriu žmogystai į akis ir matau jog ji kišenėje neturi piršto. Mažytė dievo dovana šiais sunkiais laikais. Netgi moku pirštų pavadinimus atmintinai. Žodžiu, smiliais baksnoju pasikišęs aparatą po nosimi. Nebent smilius painioju su rodomaisiais. Bet tikrai ne bevairdžiais Galvoju apie laukiantį didžiulį darbą (kurį iki šios vietos jau atlikau) -vėliau suvesti gimtos kalbos keistas raides. Periferinio matymo įgūdžiai kužda jog mano, tokio eilės laukimo būdo niekas nebestebi. Kontuzija baigiasi. Migla sklaidosi. Į ausis parplevena garsas.
Atsipeikėjęs nuo tokio netikėto sugrįžimo suvokiu jog kažkas nepataisomo siaubingo atsitiko. Žarnose kažkas spazmiškai sugargaliuoja. Mėginu vytis laiką. Dairausi kas čia vyksta. Kas cia atsitiko? Ką praleidau? Rusas autais apmūturiuota šautuvo buože be atvangos tranko man į galvą. Mėginu dengtis rėkdamas "kas blet atsitiko?!". O gi pa-si-ro-do, pasirodo, nieko baisaus neatsitiko. Atėjo naujas eilės narys. Karingai nusiteikęs komandos draugas, pasišiaušęs lopelis spalvinga uniforma. Per petį permesta tabokinė. Tai jis sprogdino orą klausimais apie eilės galą. To sprogimo banga parbloškė mane į realybę sudaužyta galva. Pažadėjau kitą kart būti atsargesnis. Skirti žymiai daugiau operatyvinės atminties periferinio matymo budėjimo rėžimui. Nusiraminu. Sėdime. Tylime kas sau.
Vėl visi vogčiomis žvilgčioja į mano esemesus, kurių nepalydi jokie įprasti bendravimo pilnatvę liudijantys atsakymų garsai. Pasirodo po sprogimo bangos likau gulėti vienas prie tikslo durų. Atsisėdu, trinu sumuštą galvą, dairausi užsimiegojusios stirnos akimis, tartum būčiau pamiegojęs kino salėje. Rusas kažkur jau dingęs. Mano kovos draugai sėdi sekančiame kvartale. Pagarbiai žiūri į ligą baksnoti smiliais. Jaučiuosi dėmesio centre. O man tai taip patinka. Aplinkui disponuoju aštuonių metrų kūrybine erdve. Juk ką gali žinoti, ar mane stebintys laukiniai žvėreliai, neatsitraukė atokiau bijodami būti suskaičiuoti bei įtraukti į paslaptingo jiems sąrašo sūkurį. Vėl sukruta eilė. Žilo vyro klausiamas linktelėjimas galva-smakru "aš ar jis pirmas?" tik patvirtina tai. Tikriausiai žinote tokius žilus vyrus. Ne pražilusius praeities skystaus žilumo šviesiaplaukius, o žilus brunetus juodžiliais ūsais. Gražu.
Pasiruošimas, isibėgėjimas, kilimas. Paskaudo užpakalį besėdint. Užsimanau namo kaip vaikas. Vėl laukimas prakeiktas. Tuomet nieko negali daryti. Negalima niekur įsivelti, nieko  negalima pradėti, nes betkada mane gali pašaukti. Tuščio laiko kankynės kordebaletas. Nespėju šio baigti. Būtent taip ir atsitinka -aš sekantis, kuris pameta bedarbio kortelę stodamasis. Atsigręžęs seku keturiu rodytojų pirštus. Visi turi po penkis. Nebent kuris nors paslėpė arba atseit užlenkė neturimus pirštus ir vaizduoja, kad visi.
Klesteliu į himarojinį granuliamaišį (tokia maišo formos kėdė). Pagarsinu The Knife. Kraujo apytakai pagerinti, gerai būtų po užpakaliu pasikišti stiklinį rutulį iš bananžolės vazono. Nepadarau to tik dėl "stiprių puritoniško konservatyvizmo pažiūrų". Esu užaugęs konservatorių mekoje. Nors, aišku, knietėtų tai išmėginti. Gaila, rutulys didelis. Be to tegul palaukia savo eilės.
Anapus durų patenku į "judėk greitai" laiko zoną. Nespėju mirktelėti, kaip pasirašau siūlomo koldūnų gamybos vadovo darbo atsisakymą. Trys atsisakymai -Viskas. Čia pirmas. Moteriškos lyties darbo biržos tarpininkas numeta penkių lapų segtuvą. Siūlomų darbų sąrašas. Rinkitės rinkitės rinkitės. Nieko nesitikėkite iš manęs, ieškokite pats. Triedžia greitakalbe. Aš negaliu taip greitai išsirinkti darbo. Per penkias minutes. Ypač kai koridoriuje kosčioja eilė, kuri tik ir laukia, kad greičiau išeičiau. Ypač kai neatostogavau tris metus iš eilės. Aš noriu nafik pailsėti.
-Pasirašykite čia čia čia. Kodėl atsisakote?, -klausia ir pats atsako -Todėl, kad jums netinka, neturite įgūdžių, o mus tikrina auditas už sienos ir aš turiu jums kažką pasiūlyti. Vienai siuvėjai neparašiau, kad ji nesutiko, dabar turiu problemų. Gal teks su dukryte po medžiu nakvoti.
Šlykšti manipuliacija jausmais. Aš irgi turiu problemų. Visi turi problemų. Galiu gi nuvykti į tą koldūnų fabriką ir apsivemti tiesiai per vidurį "laba diena". Šiaip koldūnus valgau retai. Ir tik elitinius. Žodžiai "norfa" ir "marfa" yra sinonimai. Taip gražiai suvystytas, pasirašęs dešimtis kartų, pagaliau esu laisvas. Nelyginant kūdykis besišypsantis, kad nežino kiek nedaug yra laiko dvi savaites išgulėti šūduose. Iki po dviejų savaičių. Be garso sujudindamas lūpas atsisveikinu su per telefono ragelį nieko nematančiu tarpininku ir jo nematoma spekuliatyvine dukryte.
Persilenkęs darbo paieškų planų lapus išeinu ilgais dažytų lentų kiliminių dangų koridoriais. Judu lėtai, kaip Persijos princas vienos lentos gyvenimo tiltu. Kad priešai nepabustų nuo judančių lentų, judančių kėdžių, susuktų eilėmis po keturias, nuo vibracijų, judančių mieguistų nugarų trinkčiojimo į sienas. Beautifull burnout.
Jei patekote čia -nedarykite klaidos: nepamirškite ausinių. Nebent labai trokštate įspūdžių. Tiesmukos nesintetinės bemelodinės inspiracijos. Aš šiandien suklydau, bet viską jau dabar atleidau.
Vyras, žokėjus odine kepure ir akiniais, kurių fronto kampučiuose žybčioja žvilgsnį pavojingu darantys aštrūs į plastmasę įlieti metaliniai laikikliai, užsimetęs koją ant kojos, brauko kažkokius langelius su skaičiais, vėl įrašinėja skaičius. Ne kryžiažodis, o nesuprantamas skaičiakryžis. Šitam ilgai negalėsiu atleisti už persikreipusią sėdėseną. Negana to, jog nėra kuo kvėpuoti, tai reikia sukurti diskomfortą kitam šalia sėdėti. Alkūnę nuo ranktūrio, joptvaimat! Tenka nebylomis pagauti jo sielos virpesį, atsisėsti sinchroniškai, persikreipti, pasvirus šonan kaip ir jis pats. Stengiuosi nežiūrėti penkiasdešimtmetei madonai paraudusiomis užtvinusiomis ašarojančiomis lubose ieškančiomis paguodos akimis. Belieka išmesti vieną ausį, kad geriau girdėčiau  "...Ne, tai buvęs dirikas taip ir sakė. Ne, Ramune, sakė jei reikės tai aš tau rekomendacijas geriausiais parašysiu ir jei kas skambins pasakysiu viską, na, kad super. Gerai, kad neišėjau per piktumus, nes dabar... Tai vakar gi skiepijo visus, o tu paskiepijai savo? Ne, tai dabar siūlo jau kur nuėjau, tai sakau viskas o.k., sako pagalvok, sakau jau man tinka iš karto matau. Cha cha! Ne, nu tai atlyginimas taigi beveik dvigubai mažesnis. Ką aš žinau". Arba demonstratyviai išsitraukti aparatą ir begėdiškai pradėti daryti viso šio mėšlo, į kurį iklimpau sąrašą. Akiplėšiškiau būtų daryti to mėšlo fotografijas. Tik už tai galima gauti į galvą iš tikrųjų. Nes visi puikiausiai supranta, jog kartu su manimi iki ausų įklimpo mėšlan. Bet nė vienas nenorėtų akivaizdžiai nusifotografuoti. Na, jei visus drauge -tikiu, tikrai įkalbėčiau. Pasispyriotų dėl menamo kuklumo, bet vistik sutiktų. Juoba, kad ir aš aišku fotografuočiausi. Pasikeistume elektroniniais paštais. Madona tikrai neturi pašto adreso. Duočiau paskambinti dukrai, paklausti "koks tavo įmeilas, mums atsiųs nuotrauką". Kam to reikia. O kai darau aprašus, tai kas ten supranta ką rašau ir kodėl. Gal apie mus, o gal apie "Kažką". Dėl visako truputį žmogus pasitempia. Atseit, jei jau apie jį rašau, kas gali būti visiškai tikėtina, o gali būti ir visiškai neįmanoma, kad ne apie jį rašau, o tikrai "šiaip kažką". Šiuo atveju rašau būtent apie "Tą" pirmąjį. Apie mus. Apie mūsų bendrai kerpamą avį. Žodžiu apie nieką iš esmės. Kaip fotografija -žmogus pasitempė pagal įsivaizduojamą savęs šabloną ir mano, jei aš nespėjau dabar parašyti žodžio, tai negaliu to padaryti vėliau? Absoliuti nesąmonė. Visi fotografuoja akimis. Išryškinsiu kadanors. O nuotraukas apdoroja laboratorijose tik laborantai, o kartais net ne patys -per asistentus. Asistentai mėgėjai atsipalaiduoti. Kartais laboratorijose įvyksta sprogimai. Sumaišius medžiagas sprogsta burbulas. Mūsų birbulas, skaičiau, kelyje aštuntas į Didįjį Sprogimą. Latvių trečias. Bus proga nuvalyti nuo grindų gėdingą šlapią latvišką turtėjimo dėmę. Paimti mėginį ir nunešti tyrimui į geštalto terapijos centrą.
Įdomu, ką jie pasakys apie iš Amerikos lektuvu atskrendančią vartotojišką Krizę. Ji pasikeitė, subrendo. Siekia karjeros. Daug bendrauja. Valdo kompiuterį. Nebe ta liūdnų akių ilgakasė, žaidžianti po blokinio namo aprasojusios virtuvės stalu. Kur vyrai pajuodusiais paakiais neramiai trina staltieses alkūnėmis, kol moterys prie viryklių verda sąjūdžio sriubą. Dabar Krizė jau didelė, pakeitė lytį ir yra pasitikintis savimi kokso uostęs vaikinas su skrybėle, be vieno priekinio danties, vilki trumpą rožinės panteros kailiuko striukytę. Įdegęs soliariume, plaukus susišiaušęs, ironiškai išsišiepęs žvalgosi pro skrendančio Bongo langą. Mato dūmų kamuolius. Skuba namo pasipuikuoti. Per petį apkabinęs tuščios sėdynės atlošą, kartais nervingai per čiurną aukštyn-žemyn girgždančiai kraipydamas atsainiai užsimestos kojos geltoną lakuotą popfano batelį, griežia dantimis iš pasitenkinimo. Kai pradėjau svarstyti globaliau -dezorientavausi, pasimečiau.
Atsigavau. Paaiškėjo, jog gerą pusvalandį vaikštinėju po mainstream'o supercentrą, įsimetęs rinkinį iš perdirbto popieriaus pagaminto rudo šikamo popieriaus. Matyt pasąmoningai rūpinuosi kitais pagal slaptą esemesinį pranešimą "gal tualetinio grįždamas nupirktum?". Aišku, anuomet, dar būdamas blaivaus proto, rašiau atgal "aš nenaudoju, tu nusipirk kiek tau reikia". Su šypsenėle dėl atsargos. Atsarga santykiams gėdos gi nedaro, kaip ir tyla gera byla ar kitos tautosakos juostos. Taip ir tualetinio juostos -guli susisukusios štampuotoje pintinėje, aš gyvas sveikas, ne miške į mane nešovė medžiotojas ir neišėmė dar niekas iš pilvo vilko kaukiančio iš alkio. Visiškai netikėtai dingteli galvon mintis apie koldūnus. Gal žinote kodėl? Bevaikštinėdamas sutinku pažįstančias akis šviesių plaukų dažytoje galvoje įstatytas. Gilias, tamsias, bet neįdubusias. Matyt beklejodamas ratais būsiu jau nebepirmą kartą jas čia sutikęs.
Pamirštu kaip prikala prašymai nupirkti popieriaus. Tokie prašymai turi nedidelę paslaptį po eilute. Tai skamba galvoje, kaip "nupirk tualetinio popieriaus, nes aš sušluostysiu visas tavo daugiasluoksnes nosines". O tai nėra gerai. Ypač, kai esu bedarbis bei vaikštau visur šniurkščiodamas nosimi. Išmokau darbo biržoje. Malonūs butiniai rūpestėliai.
Grįžtu prie akių galvoje įstatytų. Būtent. Paryčiais mačiau jas iš devyniasdešimtpirmųjų pavogtame filme "Year Of The Gun" su Sharon Stoune seksualumo apogėjuje. Patariu pažiūrėti. Tiems, kam virš trisdešimt. Nežinau ar man visuomet patiko tokia arkliško pagurklio sulaukėjusi galvijė, ar tai dėl to, kad silpnai atsimenu praeitį, o vogtas filmas truputį horizontaliai sustumtas. Veikėjas, rašantis kažkiek išgalvotą publicistinį romaną apie raudonąsias brigadas papuola tų brigadų nemalonėn. Žodžiu viskas ten susiję susipynę persimaišę. Viena sekso grįžus namo prie slenksčio su rūbais įžangų, išrauna tiesiai iš parduotuvės per viršugalvį į Romą. Apsuka ratą su balandžiais ir grįžta. Mat Velykų stabė jau apsėklinta, sustumtų kūnų sustumtoje lovoje gyvuliškai dejuoti kaip įsiutusi bulė baigė, liko miegoti, jis išėjo, ji rado jo paslaptį ir perskaitė ją. Toliau jis netikėtai grįžo. Jie pradėjo rietis ir man teko skubiai pasišalinti.
Kad nebūtų įtartina "ką čia veikiu", išsitraukiau aparatą ir paskambinau savo biožadintuvui tiesiai iš supercentro. Norėjau išbarti, mat buvau išvakarėse žinute užsakęs pažadinimo paslaugą vienuoliktai valandai ryto. Paslaugos negavau. "Aš dabar susitikime, aš dabar susitikime" šnabždėjo žadintuvas iš už šimto kilometrų. Nebent tas susitikikmas kur nors netoliese. Ir neaišku kas pirmas padėjo ragelį. Kaip ir neaišku kokį trupėjimo lygį pasieks santykiai paremti megąvimusi bedarbyste, trumpėjančiomis dienomis, retais skambučiais bei dėmesio stoka. Tai parašęs nusiraminu. Gal dėl to, jog šalta kojoms.