Meno reporteris _ Keturi dešimtmečiai išausto gyvenimo: gobelenai lyg tapybos darbai, - priešingybė rudeninei melancholijai

Žinote satyrinę prancūzų komediją „99 francs“? Ne? Tai šimtas minučių su puikiuoju Jean Dujardin, per kurias negailestingai kritikuojama tuštybė, godumas ir vartotojiška kultūra. Vienoje filmo scenoje fotografas įsiaudrinęs fotografuoja modelį. Marškiniai atsegti, muzika skamba, o jis, visiškai pasinėręs į procesą, aistringai režisuodamas taria: „Taip, gerai, žiūrėk į mane, puiku, nekęsk manęs burna…“. Ir štai, pačiame kūrybinio įkarščio viduryje, prieina vadybininkas. Pasikviečia fotografą ir ramiai jam paaiškina: „Markai (nepamenu vardo), viskas puiku, seksualu, įspūdinga, tik...gal galėtum paruošti kažką įprastesnio, klasikinio? Klientas juk parduoda raugintus kopūstus...“. Fotografas užsimeta atmestą marškinių dalį, grįžta prie modelio ir jau visai kitu tonu liepia: „Gerai. Veidu į mane. Ranka. Koja. Pasuk galvą. Puiku. Baigiam.“. Štai maždaug taip nutiko ir man rašant šį tekstą. Todėl, nepaisant kūrybinių ambicijų ir visko, apie ką norėtųsi kalbėti, pereinu prie reikalo. Tai straipsnis, atsidūręs kažkur tarp pranešimo spaudai ir mokslinio tyrimo. Tačiau laikas, kaip žinia, yra pinigai. O šiuo atveju skaitytojas už savo laiką gaus šiek tiek daugiau nei įprastą informacijos porciją. Jei net nežaidžia golfo, teniso ir nestato už žirgus (juokauju), turės puikią progą praplėsti akiratį bei įgyti temą pokalbiui su savo pašnekovais, kuri gali praversti tiek prie vyno, tiek prie šampano taurės. Galbūt skaitytojas jau yra susipažinęs su Žygimanto Augusto gobelenų kolekcija Valdovų rūmuose arba nepraleido progos apžiūrėti Marc Chagall ir Pablo Picasso gobelenų Arsenalo muziejuje. O gal visa tai dar priešakyje, tik jau užsienyje? Bet kuriuo atveju verta atkreipti dėmesį į Felikso Jakubausko kūrybą. Jo gobelenuose susipina bibliniai pasakojimai, literatūra, klasikinė kultūra ir gamtos motyvai. Čia atsiranda vietos debesims, žydinčių linų laukų mėlynei ir subtiliai spalvų bei formų dramaturgijai. Tačiau vien siužetais ir tematika šių darbų nepaaiškinsi. Juose galima įžvelgti ir didžiųjų modernizmo kūrėjų palikimą: Wassily Kandinsky formų žaismą, Pablo Picasso mėlynojo laikotarpio bei vitražumo atgarsių, Amedeo Modigliani ištęstas figūras ir charakteringas akis. Tad vaikštant tarp šių gobelenų galima ne tik mėgautis tekstile ar spalvų deriniais, bet ir įsitraukti į savotišką meno istorijos atpažinimo žaidimą. Kartais netikėtai aptinki pažįstamą formą, spalvą ar kompozicinį sprendimą. Ir būtent tokie atradimai suteikia Felikso Jakubausko kūrybai papildomą matmenį.
O dabar šiek tiek surimtėsiu, jog būtų galima trumpai susipažinti su autoriaus biografija ir jo gobelenų ypatumais.

„Feliksas Jakubauskas(1949-2025). Audimo laimė“, - taip vadinasi paroda, eksponuojama Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilniuje).

Tekstilės menas yra viena iš vizualinės kultūros sričių, atsiskleidžianti per specifinį medžiagiškumą, estitinius arba technologinius raiškos būdus. Šios parodos autorius užima reikšmingą poziciją Lietuvos profesionaliosios tekstilės meno raidoje ir meninėje raiškoje. Temos aktualumą lemia poreikis parodyti jo indėlį į šiuolaikinės tekstilės estetikos formavimąsi. Tikslas būtų trumpai atlikti menininko kūrybinės veiklos ir meninės raiškos kompleksinę analizę per uždavinius: išanalizuoti menininko biografinius ir meninius aspektus; identifikuoti pagrindinius kūrybos stilistinius bruožus; išnagrinėti raiškos principus; aptarti technologinius ir medžiagotyros reikšmes procese; įvertinti meninę reikšmę tarptautiniame lauke; nustatyti kūrybinį palikimą Lietuvos dailės istorijai; pažymint jo kūrybinio indėlio svarbą Lietuvos ir tarptautiniam testilės meno kontekstui, pasitelkus: biografinį, istorinį, formalųjį menotyrinį, lyginamąjį ir interpretacinį metodus.

F. Jakubauskas gimė 1949.10.14 Šoliškių kaime. Profesinę formaciją pradėjo Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, įgyjant pirminį meninį-technologinį išsilavinimą. Studijavo Vilniuje, Lietuvos valstybiniame dailės institute. 1976-1980 m. studijas tęsė Budapešto taikomosios dailės akademijoje, Vengrijoje. Studijos sudarė prielaidas individualios kūrybinės koncepsijos formavimuisi. Tarptautinė akademinė aplinka įtakojo profesinę kompetenciją, meninę raiškos metodologiją. 1985 m. tapo LDS nariu. Nuosekliai specializavosi ir integravosi į Lietuvos profesionalios dailės sistemą.

Tradicinės tekstilės technologijos ir moderniosios abstrakčiosios raiškos sintezė apibūdina F. Jakubausko kūrybinę stilistiką ir meninę raišką. Jo meninėje praktikoje atsiskleidžia: ikonografiniai vaizdai, savarankiškas objektų plastiškumas, derinamas daugiasluoksniškas medžiaginis faktūriškumas, koloritinė organizacija. Jo kūriniuose koloristinėje sistemoje dominuoja chromatiniai santykiai, atliekantys semantinę ir emocinę funkciją, kuriančią vizualinį balansą, harmoniją ir atmosferinį poveikį. Nors pagrindinė priemonė - pluoštinė, - niuansuota koloristinė gradacija, toniniai perėjimai, spalviniai ir medžiaginiai kontrastai atsiskleidžia tapybišku išpūdžiu. Kompozicinė struktūra kuria daugiasluoksnę vizualinę sistemą, pasižyminčia abstrakčiais, ritminiais, dinaminiais santykiais per geometriją, ritmą, pusiausvyrą, proporcijas, mastelį, erdvę, interpretaciją detalėse. Faktūra ir medžiagiškumas vienas svarbiausių estetinės raiškos kriterijų. Skirtingo tankio, reljefiškumas ir optinio intensyvumo struktūros suteikia kūriniams įvairialypį paviršiaus charakterį.

Gobelenas kaip pagrindinė meninės raiškos forma F. Jakubausko darbuose, yra viena seniausių ir kartu evoliucionuojančių tekstilės meno formų. Reprezentacinę ir dekoratyvinę funkciją pakeitė savarankiška meninė raiškos priemonė modernizmo ir postmodernizmo laikotarpiais. Techninis meistriškumas, spalva, faktūra, kompozicija veikia kaip vientisa sistema, pagrįsdama jo sukurtų gobelenų vertę. Menininko gobelenuose vyrauja polinkis į poetinę, simbolinę, metaforinę raišką. Kūrinio „Žaliasis noktiurnas“ pavadinimas savo ruožtu suponuoja sinestezinį spalvos ir muzikinės formos santykį, sudarantis sąlygas peržengti vizualinės raiškos ribas.

F. Jakubauskas buvo įvertintas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija. Jo kūryba buvo pristatoma tarptautinėse meno institucijose, parodose, bienalėse ir trienalėse, taip prisidedant prie Lietuvos tekstilės meno reprezentacijos tarptautinėje erdvėje. Apdovanotas didabro medaliais, didžiaisiais prizais ir auksine drakono statulėle. Įvertintas jo tarpdiscipliniškumas. Menininko kūrybinis palikimas saugomas muziejų ir kitų kultūros institucijų kolekcijose. Jo darbai yra svarbūs Lietuvos dailės istorijos tyrimams ir šiuolaikinės tekstilės meno raidos analizei.

Nebekankinant skaitytojo pagrindinių kūrinių ir literatūros sąrašu, pasakysiu, jog Feliksas lotyniškai reiškia laimingas. Tai nebloga priežastis šį melancholišką rudens sezoną papildyti trupučiu spalvų, žinių ir geros nuotaikos. Ypač, kai laimė kartais nekainuoja nieko. Norintiems iš arčiau, detaliau ir nemokamai susipažinti su Felikso Jakubausko kūryba, tokia galimybė atsivers 2026.11.29 ir 2026.12.27 datomis. Numatyta ir parodos gido paslauga. Užlipus marmuriniais laiptais aukštyn, patenkama į kiek kitokią erdvę, kurioje susitinka spalvos, formos, pasakojimai. Greta gobelenų pasitinka ore levituojantys eskizai, o laike sustojusios audimo staklės primena, kad už kiekvieno kūrinio slypi ne tik menininko vaizduotė, bet ir ilgas, kantrybės reikalaujantis kelias. Siūlas už siūlo, spalva už spalvos. Tad gal verta bent trumpam sustabdyti savo kasdieninį maratoną? Juk ne kiekvieną dieną pasitaiko proga sutikti laimę, net jei tuo metu, kaip ir man, atskries šalta ir neerotiška žinutė: „Mane labiau domina auditai tavo darbe nei tie prabangūs gobelenai“