Višta, kiaušinis, durys

Skambino į duris. Ilgais paspaudimais. Kurį laiką negalėjau patikėti, kad iš viso kas nors skambina į duris. Stovėjau prie viryklės, lyg prie tramvajaus vairo. Derinau vandens sprogimus aliejuje su veriančiu čirškimu. Jaučiausi pervažiavęs žmogų. Girdėjau jo klyksmą ir kaukiančias sirenas.

Ėjau. Nusivalęs rankas į šlaunis, atidariau. Prie durų stovėjo raudonos kurpaitės įmautomis baltomis kojinėmis, juodas sijonas aukščiau kelių. Elektros žalumo palaidinė įdegusia ranka, su ant riešo kabančia auksine grandinėle, gniaužė tamsiai rudą papkę. Kaklas buvo uždaras, o grandinėlė dar suposi skimbčiodama. Laiptinės saulė dažė plaukus oranžine spalva. Kaikurie rangydamiesi vielomis styrojo atskirai prasimušdami deginančiame raudonume. Stovėjau. Nurijau seiles, kad nesigirdėtų. Susiraukiau. Vos neapsivėmiau. Springdamas iš malonumo. Strigau apakintas rudų akių baltymų baltumo ir dantų. Veidas buvo rudut rudutėlis. Veidą reikėjo nulupti ir išmesti. Jis vos laikėsi. Klausiausi, kaip rieda raumenų skaidulomis prakaito lašai po veidu. Tra  tra ta ta     ta taa.

Ji šyptelėjo viena puse. Raukšlė sukietėjo. Oda įlūžo. Atsivėrė tamsus plyšiukas. Nieko, mažas įplyšimas. Ji palietė sau skruostą. Atsiprašydama. Veidas slystelėjo. Grįžo į savo vietą ir sustojo.

Koridoriaus kilimas pradėjo važiuoti atgal. Stengiausi išsilaikyti nenuvirtęs. Atsistūmiau sieną. Dar kartą. Ji tolo. Kilimas šlifavo grindis. Sudūlėjo pilki dešimtmečiai. Nusėdo.

-Ar gėčiau jums pasiūlyti..., -pasakė ji.

Kažkas įėjo į laiptinę, o vėjas užtrenkė duris.

Skambino į duris. Netikėdamas niekuo, nuėjau atidaryti. Priešais stovėjo Hobis Mobis.

-Kur merga? -save ramindamas, kaip galima ramiau paklausiau.

-Kokia merga? -pasakė.

-Merga. Baltomis kojinėmis ir rudonais batais, -susinervinau. -Merga. Iš du tūkstančiai antrų.

Hobis pralenkė mane. Nuėjo į virtuvę. Svilo bulvės. Jis atidengė keptuvę. Pradėjo maišyti.

Susmukęs kėdėje įkvėpiau giliai ir orą leisdamas lėtai pradėjau trinti antakį.

Nusprendėme nekalbėti apie tai. Pavalgęs pasijutau geriau.

Višta padėjo kiaušinį, bet kiaušinis ją padarė.

Sėdėjau sotus ir lengvai filosofiškai apsvaigęs. Pūčiau į lempą dūmus. Ir galvojau apie tuos žmones, kurie sako "Prisipažink, ko čia parūkęs?". Galvojau apie savikritiką. Apie jos galią versti slaptus matomais. Tai atleidžia mane nuo buitines sąmatas skaičiuojančių minučių. Svarsčiau, ar tiems žmonėms pasakęs tai, galėčiau išsimesti šitą kortą. Kad apsidraudęs savikritikos kompanijoje.

Bet ne apie tai. Apie saulėtą pavakarę. Šioje vietoje. Geltonai oranžiniai spinduliai kirto skersai Hobio Mobio rudą kostiumą. Jis stovėjo atsirėmęs į staktą. Sėdėjau jam priešais, už stalo. Nugara į langą. Kamputyje. Hobis trumpino spindulį judindamas kelėną. Aš norėjau papasakoti jam apie tuos žmones, kurie sako "Kiaušinis už vištą protingesnis". Negana to, jog neatpažįstamai pakeičia posakio turinį, tie žmonės klaidingai mano, kad panaudojo atbulomis ausimis nugirstą nesąmonę vietoje ir laiku. Baisiausia, jie nemano klystantys.

Tada pradedu Hobiui pasakoti savąją kiaušinio versiją. Apie pasimetusį žmogų siauro akirčio spazmų voke. Lukštas riboja jį, bet drauge saugo. Saugo tokį durną žmogų nuo pasaulio negandų. Žmogus lukšte įsidrąsina. Čia zajabys, patogu. Pigiau, nei po atviru dangumi. Galima garsiai svarstyti. Kas atsirado pirmiau: višta, kiaušinis ar lukštas. Svarbiausia - niekas tavęs negirdės ir galima neatidaryti durų.