Vasarojome prie ŠMC

-Atsiprašau, -vienu metu atsisuko trys įdegusios baltadantės baltais sijonėliais. -Atsiprašau, mums nusibodo save fotografuoti. Gal galite jūs mus nufotografuoti?

Tuo metu priešais apsikabinęs lyg draugą per petį, mėlynakelnis niekas baltais polo marškinėliais, vedėsi storapilvį rudą draugelį aptemptu juodu dviratininko kombinezonu. Draugeliui kaklą pjovė auksinė grandinė, kurią svirduliuojantis vedėjas tempė pažastimi žemyn. Aplinkui šiuos sukosi inteligentiškas akademinis banditas. Vilkėjo šviesiomis bereikšmėmis drapanomis su kantu ir vienintelis iš trijulės turėjo plaukus. Geltonus, užvakar plautus, vaškinio šiurkštumo. Sušukuotus atgal, bet atšokusius vėl.

Besitampydami visi priėjo staliuką su dviem, save per pečius apkabinusiomis, dručkėmis blizgiomis suknelėmis. Labai norėčiau pasakyti, kad šios tarpusavyje įtemptai šnekučiavosi. Tačiau viso labo, tik žvilgsniu bei pagurklio judesiu nurodydavo viena antrai kryptį, tada sužiūrdavo abi. Trumpam atsisukdavo viena į kitą, klausdamos:
-Ar čia šitas, kur tu man rodei? Nieko toks.
-Nieko.
Storpilvis grandiniuotas dviratininkas sukiojosi nuo kojos ant kojos, tarytum apsėstas kratydamas kišenėse savo kiaušinius. Mėlynakelnis draugų per petį vedėjas nusmuko vidun pamyžti ar išsiaiškinti situaciją prie baro, o dviratininką, kurio bijojau labiausiai, plunksnos mostelėjimo plaštakos smūgiu pasodino inteligentiškas banditas.

Netrukus, banditas pats lengvai nusileido už staliuko priešais damas ir žmogaus, tyčia nerodančio emocijų bei žiūrinčio pašnekovui pro ausį paklydusiu žvilgsniu, joms pasakė:
-Jeigu nepatinka, tai galite pysdinti iš čia.
Damos neprieštaravo, tačiau ir niekur nėjo. Hobis Mobis padėjo man atsistoti. Įsikibau ir buvau parvestas namo.