Vardai. Glaumra

Sunkiai sekasi sugalvoti vardus nežinomiems personažams. Nemaniau, kad strigsiu. Pradžioje atrodė visiškai paprasta bus. Tariu tikrus vardus. Kartoju juos. Skamba banaliai. Sako kažką lietuviškai ir neįdomiai. Jokio karšto kranto, džiunglių ir lotynų šalies pasakų.
Išgalvoti vardai nei kiek netaiso situacijos. Nors, pavyzdžiui, Glaumra, rodo padėtį esant nebeviltiška. Viskas ką daugiau sugalvoju -vienu ar kitu socialiniu veiksmu grindžiamos inkarnacijos. Be to, charakteriai nėra aiškiai suformuoti, todėl pinasi kojos pačiam. Viename šimtas. Tas šimtas migruoja į kitus pagal situacijas. Galop vardų begalybė. Kiek kombinacijų, tiek vardų. Labai nepraktiška. Reikėtų pasigryninti kokiu būdu.
Kaip atsirado Glaumra. Paprasčiausias tikro vardo keitinys. Naująrūbis man užneša į tamsiai tamsiai rudą minkštą smulkiomis raukšlelėmis odą. Blizgią. Veik juodą, bet ne juodą. Paslaptingo šokolado aromatų ekstrakto reklama. Taip. Jis kartus. Stiprus. Švelnus. Minkštas paviršiuje. Laužiamas skils. Aštrios mikro dulkės lėtai kris. Viena nusileis į kavą. Suksis, bet neskęs. Staiga stipriai pliumptelės didelis gabalas. Kava suteliuskuos ir išsilies. Papurtysiu galvą. Sulėtintas vaizdas atgaus įprastą greitį. Fyuuv. Veidą išmuš akimirksnio karštinė. Pakeliu akis. Dairausi. Nieko nėra. Šūdas ižžagintas vaizdinys. Kadangi tai visai ne supistas šokoladas. Neapsakomas noras saldaus įlieja gožią šlamštišką korekciją.
Tai paprasčiausiai neregėtas mažas gyvis didelėmis išsprogintomis juodomis akimis. Be baltymų. Riesta uodega kybo ant šakos. Tarp lapų egzotiškame medyje. Bolivijoje, namo kieme, sodo gilumoje. Apaugęs švelniu pilkšvai raudonu kailiu. O pirštai, kaip juodojo žmogaus. Mažučiai, laibi ilgi platėjančiais galais praskėsti pirščiukai. Paisedėjęs rankytes priešais save plačiai. Nenuolankus. Gretai kąs. Tartum prie rankyčių gulėtų nematomi revolveriukai. Jis tikisi pagriebti juos greičiau nei aš. Vietiniai jį vadina šmėkla. Žiūriu į akis. Laukiu akimirksnio. Tai Glaumra. Ji gali būti betkas kas vaizduotėje atrodo taip.
Tačiau tikroji Glaumra absoliučiai neatitinka vardo vaizdo. Atrodo, jos vardas ne jai. Gali būti, jog vaikystėje Glaumra svarstė galimybę pasikeisti vardą. Svajojo apie naują sugalvotą Inoda. Ach, kad taip galėčiau pasikeisti nekenčiamą vardą, -užvertusi akis svaigo Glaumra. Sugrieždavo dantimis, sudrebėdavo. Kaip ji nekenčia šito vardo.
Nes ji švelni, minkšta, rūžavėjanti balta žydrakė rožė. Nei truputėlio neprimenanti kartaus Montesumos čokolitlio, prakaito, tabako, permirkusių sruogų raudonų skarų odinio baro, spalvotų stiklo karoliukų. Twiggy.
Glaumra, tai sausas švarus oras. Jokių dulkių ir purvinų atogrąžų lašų. Glaumros aistra užrakinta bordo, aukso ir žalių lapelių ornamente juodos dėžutės paviršiuje po storu laku. O pirštų atspaudai kas kartą kruopščiai preciziškai nutrinami. Dėžutė laikoma ant baltos palangės baltame kambaryje. Svečiai vaikšto po kambarį. Prieina. Mėgina ištrūkti per dešimto aukšto langą. Remiasi atbulais delnais. Horizonte klaidžiojantis neviltingas žvilgsnis begarse aimana lenkiasi žemyn, kur užkliūva už švarios aistrų dėžutės.
Gurkšteliu. Žalia arbata atsiduoda žuvusios skumbrės kenservais. Smagu mažai kalbėti kai neįkyriai kalbina Filomenas. Nepateikti atsakymai teikia rimties pokalbiui. Nekuriame konflikto. Filomeno veidas juda, reiškia jis kalba. O aš tyliu. Šiap, valgydamas mėgstu kalbėti. Ypač jeigu kažką aiškinu. Nuo kąsnių sriegiasi seilės. Visur sodriai yra raidės es. Dialogas be atsakymų tampa brandžiu. Atrodo, kad mano pašnekovas trumpam pasiklydo amerikietiškame jaunių plaukimo komandos duše. Late skonio šlapios plytelės telkšančiame klane. Basos kojos sukasi ratu: tepšt tepšt tepšt. Užmerktos akys ir patenkintas niurnėjimas prunkščia prigaravusį orą. Tas niekšas pasakoja apie darbą, apie pinigus. Man tai labai mažai rūpi šiuo metu. Neigiu tokias kitam brangias nesąmones. Todėl pagarbiai nieko neatsakau. Tyloje tarp dantų išsitraukiu šaltą šakutės geležtę. Smeigiu.