Sustojusio alaus laikas

Prie ankstyvų pietų stalo šnekučiavomės su Hobiu Mobiu. Turiu pasakyti, kad labai karmelitiškai kuklus tai buvo stalas: juda duona, guli sviestas ir stovi alus. Alus jau buvo netgi pasibaigęs, o sprangi duona muistėsi ir nenorėjo lysti, nors Hobis lyg paskutinis lenkas, stengdamasis nepalikti nei vienos kiauros skylutės, ramindamas galėjo valandomis glostyti peiliu jai šonus lygindamas sviestą. Matyt įsivaizdavo, kad švelniai skuta gyvą žuvį.
Svaikčiojau kažkokią istoriją apie reflektoriumą, kur ant stalo trūko tik kaukolės ir pamaldumo, o mus kasdienė rutina padarė sienų krucifiksais, kad nesigauna rankomis pasiekti maisto.
Hobis tėškė riekę ant lėkštutės - baigta. Tuo metu lyg suopis iš palubės į sviestą įklimpo karališka detalė - mėlyna veidrodinė musė. Kadangi buvom nepakankamai blogai apduję, tad nelaukę susižvalgėm ir girgždindami surūdijusiomis vinimis iš kojų, pasinaudojom trumpu iš  sumuštinio dėsnio gautu momentu ir ant grindų palaidojome prabangą kulnais sutraiškydami juodą karsto dangtį.