Pirmasis maratonas

Kurio nedrįstu vadinti analu.
Jeigu Bristolyje keli laipsniai šilumos, tai Madagaskare, kaip šį miestą vadina trylikametė Rožinė Pantera, siaubingai šalta ir yra minus du laipsniai šalčio. Tiesą sakant, Bristolio sąvoką pateikė Filomenas, vieno miestų lyginamojo pokalbio metu. Aiškumo dėlei vadinsiu šį miestą Madagaskaru. Čia nėra nei gramo sniego. Ir jis niekuo neprimena Londono. Nesu matęs šių miestų, nesu akyse regėjęs, todėl apie tai daugiau net ir nešnekėsiu.
Ką tik perlėkiau naktį skersai išilgai ieškodamas cigarilių. Posūkis, po posūkio, tamsios gatvės ir klaidūs vingiai. Vieniši praeiviai, įkaušę šlitinantys nuo šalčio į juodų paltų atlapus sutrauktais sprandais, susitinkantys trypčioti prie langelių degalinėse. Vėl išsiskiriantys, kaip greitieji traukiniai. Kiekvienoje persivalgiusioje galvoje prasilenkia raudoni kupe langai, aprasojusios stiklinės, svečiuose išgertų arbatų virtuvėse.
Nežmoniškai užsimanau parūkyti. Įsikniaubiu į grietinėlės chalate skęstančią Henrietos nugarą. Gailiai kniaukiu prašydamas bent cigaretės. Pakeliu plaukus, uodžiu jos kaklą, netikėtai susijaudinu. Nuostabūs žmonės mūsų artimieji. Gali klaikią Kalėdų naktį išvyti mus iš namų. Ačiū jiems už tai labai. Ačiū, kad saugote nuo pražūtingai prieraišių priklausomybių. Tik vienas kartas per šešerius metus. Nesugebėčiau pats jam atsispirti.
Šlapias skuduras apsaugo nuo pražūtingos minties. Todėl suku suku aplinkui ratais per išeigines Šūdu Mekas. Jos nedirba ir nedirba. O aš negaliu tuo patikėti. Ir vėl ir vėl. Kol pagaliau randu pamirštą kioską, stebuklingu mergelės apsireiškimu garsėjančioje šiaurinėje miesto dalyje. Čia prabėgo vieneri jaunystės metai. Čia pirmą ir paskutinį kartą mačiau girtą krepšininką nusileidusioje žvaigždėje. Dar gerokai prieš tai, kai jis išvyko į Ameriką vairuoti trucką.
Ištisą Kūčių vakaro popietę kombinavau sau svarbų rankdarbį, kurį žūt būt norėjau pateikti kaip dovaną visiems socialinio tinklo draugams. Žinojau, kad Londoną nuo Madagaskaro skiria lygiai šimtas kilometrų arba pusantros valandos kelio, o kadangi tėvai su vakariene visais laikais vėluoja nuo neatmenamų amžių, pernelyg neskubėjau. Buvau jau geroje pusiaukelėje, kai modernią bernelių harmoniją ausinėse penkiaminutiniais intervalais ėmė pertraukinėti mama ar tėtis.
Tuoj tuoj tuoj, kartojau tiksliais tripletais, kaip prisukamas metamfetamininis ežys. Tai mes nelaukiame, -skambėjo šventiniai grąsinimai. Taip taip taip, -nelaukite, nelaukite. Aš gi tuoj atvažiuoju. Valgiai nesuges.
Stebuklingą naktį požeminiuose garažuose žmogaus balsu prabyla automobiliai. Tikriausiai visi burtai čia dėl Jėzaus. Todėl valgiai negenda nė per kur. Aš spėsiu. Kadangi kelionės išretėjo, negaliu praleisti papildomos progos medituoti kelyje. Darau tai seniai. Nuo tada, kai rytais važiuodavau į darželį taksi.
Na, štai, jie atidarys vartus. Niekas neatidaro. Nesvarbu. bet kokiu atveju jau esu namie. Madagaskare.
Banghūghenas ir nealkoholinis bavariškas alus. Štai visos dovanos iš Šūdų Mekų. Banghūghenus kilnojau vieną po kito. Niekaip nerasdamas tinkamos kainos ir dydžio. Tas per brangus, bet geras. O anas per mažas, bet įkandamas. Protingai įkandamas. Trakšteli vienas kitas ragas. Jau nebetinka. Ieškau panašaus. Štai. Varom.
Sėdžiu, ragauju. Čia ši sūresnė. O šita visai su mažai druskos. Bet morkos sūrios. Reiškia morkų man mažiau. Skauda galvą, kai prisivalgau sūraus. Aa, matyt pakyla spaudimas. Na taip. Na taip. Taip ir yra, mama. Ką veiki? Skaitau knygas, rašau. O kaip mokslai? Na taip, pirmadienį susitikimas. Gal būt reikėtų atidėti, nes dvi savaitės bakalaurui man atrodo pernelyg mažai. Na, bet vistiek reikia. Taip reikia, reikia, mama. Paragauk tėtuko agrastų vyno. Mes žinome, kad tu negeri, bet paragauk. Taip, būtinai. Juk galima. Apkaušęs nusilpstu.
O tu žinai, kad ji... Taip, žinau, mama. Pasakojo brolis. Nereikia tokią dieną.
Aišku anokia čia diena. Labai ankstus Kalėdų rytas. Pats anksčiausias. Tokį rytą, reikia pakelti katę, prisiglausti ją. Klausyti, ką pasakys. Nieko. Gal aš surambėjau, tapau nebejautrus. Aš nieko negirdžiu.
Bet tu visuomet taip, mama. Kaip -taip? Na, tu žinai. Na -taip. Tu žinai kaip. Mes vėl susipykstame. Visada susipykstame. Kalėdos tuo ir nuostabios, kad neprašo jokio argumento, kodėl turėtumėm pyktis. Nesipykime. Gerai. Švaru, sausa, patogu. Bent jau nesipykstame Kūčių vakarą. To pasiekti kasmetai tampa vis paprasčiau. Tereikia atvykti po simbolinio vidurnakčio.
Ankstų rytą, kai prie vakarykščiais valgiais nukrauto stalo laukia žmonės, kuriuos seniai mačiau. Ir su kuriais, galima nesipykti. Venk ir žvenk. Tuomet atsimins tave, kaip linksmą ir laimingą. O tai, tėvams geriausia dovana.
Kažkam, galbūt, pasirodys toks elgesys keistas kaip apgalvotas pavydus nesusipratimas. Šypsodamas tiesiu baltą plotkelę jam -laužk, tai Jėzaus kūnas, broli. Mes abu suprantame tą patį.
Tuomet dar šis bei tas. Skambina Henrieta. Tu dar ten? Taip, nemesiu šaukštų ir šakučių. Aš važiuoju. Su taksi. Taip, prašau. Aš jums siūliau. Anksčiau. Tiek to. Iki. Taip. Jau važiuoji? Taip, iki. Dar kisieliaus neragavai. Paragavau. Rytoj atvažiuosiu. Pasiimti paltą ir kamerą. Įdėsiu gal mango. Greipfrutų? Ne, vieną. Taip. Ate.
Einu į kiemą. Vartai uždaryti. Lipu per tvorą, kaip vagis. Padai takteli į šaltą žvyrą. Mėnuli, kodėl tu švieti?
Beldžiu į langą sename Žaliakalnio name. Henrieta įleidžia. Dar nesinori miego. Persimetu keliais žodžiais su virtualia Ervemila. Labos. Labos. Apima siaubingas troškulys nuo suvarytų silkių. Murmėdamas lupu mandarinus. Vieną. Ne, du. Tris, keturis. Bet kas gi gali numalšinti dvylikos mandarinų troškulį? Gal Judas? Kuri gėlė yra eglutė? Pamažu rimstu. Vartausi, negaliu užmigti. Glaudžiuosi. Jaučiu, kaip traukiasi nuo skruosto jos petys. Negaliu tuo patikėti. Ne, negali būti. Ji sapnavo ne mane.
Kalėdų metraščio ryte, pirmą valandą dienos, sapnuoju Donelaitį, gimtą kraštą, mažą Lietuvą ir Plungės balsą, rime'us. Visi rašo apie Naujo Jorko lietuvišką Remiksą.
Užaugau pakraštyje, prie ūko. Galiu apmyžti aukso veršiui šnerves. Jis mėgsta druską. Ant tako moku spęsti šūdų spastus. Draugai užaugo bruko kiemuose. Tokia stoties buitis užlieta neoninių vamzdelių raidėse. Jie kiauras dienas photoshop'u šluosto dulkes nuo atvaizdų vinilų. Kad skambėtų giesmės vėl naujai. Karpom, karpom, stengiamės, dėliojame. Kažką vis naujo gaminame iš caro banknotų, vėl klijuojame.
Žadina čigonės bučinys. Išvykstu pas mamą, prašau, užrakink mane. Man pleškina galvą piderų granatos. Palydėjau ją susivėlęs. Nusimovęs maikę mojau, sukau ją ore. Tekėk už lietuvio merga, tekėk už lietuvio. Tekėk už manęs.
Bet ji šypsojosi taksistui. O man paskambino draugai.