Pelėsinis sūris

Taip gyvenau gerą mėnesį. Pietaudavau mieste, kur išeidavau užfiksuoti šaligatviais ropojančių dūsaujančių dvikojų bifšteksų ir semtis įkvėpimo. Kadangi stengiausi apsiryti ir sugaudyti plevenančias inspiracijas vienu metu, tai besikalbėdamas su savimi prisigaudydavau tiek oro, kad grįžęs namo nusimesdavau karališką eilutę ir apsiglėbęs liesas pamėlynavusias kojas dvi savaites neskalbtomis naminėmis drapanomis, atsitūpęs porceliano soste garsiai riaugėdamas gamindavau vakarienei frische Scheiße. O tuo pat metu, per skalsius žarnų konvejerio pliumpsėjimus klausydavau, kaip antrame evakuoto šaldytuvo aukšte dejuoja vienos ateivės paliktas Blauschimmelkäse.

Neįsivaizduoju, kiek laiko būčiau tempęs, tačiau buvau beviltiškai įtikėjęs šiuo teisuoliškumu: jokiu būdu nedistiliuoti gamtinių resursų virtuvės skliautuose degančiomis keptuvėmis. Praradimus kompensuodavau dažnesniais parūkymais balkone, kur skysčiai skiriasi natūraliai be garo, o krentančios seilės trelėmis atsimušinėja į saugaus vidinio kiemo prižiūrėtojų automobilių stogus. Absoliučiai tikėjau tuo, ką darau.

Tačiau vieną vakarą, beserviruojant kasdienę šviežio šūdo porciją, paskambino į duris. Keikdamasis siaubingai užimto žmogaus balsu nuscrollinau atidaryti. Tarpduryje atsilapojęs ligi ausų viename asmenyje stovėjo Sunkių momentų dezertyras ir pirmasis patarėjas Tuščio laiko švaistymo filosofijos klausimais - Hobis Mobis.