Parduotuvių tuštėjimo metas

Trokštu aštresnių įspūdžių. Bent jau taip atrodo jog trokštu. Manęs netenkina dabartinė situacija. Sėdėti kiauras dienas namie, negebėti suregzti sakinio. Prisiskaičiau įvairių įvairiausių blogų. Išsaugojau juos nedidelėje byloje. Peržiūriu kasdieną po keletą kartų. Neveikiantys iškrito. Apribojau skaičiaus plėtrą, stebiu keleto pokyčius. Suvokiu gilumą. Pūnu. Tikriausiai taip ėmė rodytis iš skausmo. Pavargau gūžtis. Aš pavargau nebeįkalbinėti savęs atsikelti anksčiau. Išeiti į miestą. Į supistą Kauną. Kuris toks šį rudenį gražus. Kol nenukrito paskutinis pagiežos lapas Laisvės Alėjoje. 
Tie peizažai, kuriuos praleisdavau naktimis rydamas knygas ir taupydamas elementus, jie ir dabar mane pisa. Todėl šiandieną išeinu į kiemą nepasivaikščioti be šuns. Išeinu pasiimti iš pasaulio gabalėlį nedirbtinio šūdo. Esu nusiteikęs truputį netgi susitepti. Todėl higienos sumetimais imu nedidelį rankšluostėlį. Na, dar savo mirusį draugą, keletą dokumentų, įrodančių jog aš esu aš. Imu nematomą lazdelę. Jeigu prireiks pusaklei senolei parodyti pageidaujamas kombinuotas trijų skaičių duris į pasąmonės ofšorą. Pasiimu litų, vokų. Geltoną dėžutę ledinukų. Pakeliu, pasikišu po nosimi. Vartau, suku tarp pirštų. Verčiu skersai įkypą akį į tą dėžutę. Kol nesveikai pusė veido susikreipia. Negaliu nieko valgyti pusdienį. Jennki Dents Jennki Dents citrinos skonio ledinukai. Kažkodėl gavau jų jau išeidamas iš kino filmo. Kad ilgiau išliktų neparagautas skonis. Žiūrėjome "Le silence de Lorna". 
Eiti į kiną geriasia yra Kaune. Tuoj pat pasakysiu, kodėl. Kol kasnors nepradėjo žiotis, mažų mažiausiai žodžiais, kad "ir kitur gerai taip pat". Noriu pasakyti tokiems, kad jie eitų kuo skubiau nachren. Nevarginsiu pasakojimais apie tai "kodėl geriausia eiti į kiną vieta yra Kaunas" tų, kuriuos atgal netrukus kątik pasiunčiau ten. Kartais, sulaukęs klausimų iš draugų sostinėje, kaip gyvenu, kur būnu, atsakau, kad kartais pabūnu Kaune. Sakau "kartais", kadangi kažkodėl atrodo klausimai pernelyg atviru kodu užkoduoti. Tas kodas atsiskleidžia išgirdus atsakymą. Nebylios nutęsto aiktelėjimo aimanos forma. Kai klausėjas išgirsta žodį "Kaune". Tiesiog užjaučiu, kad ten būti nėra gerai. Užuodžiu tokį kvapą. Tartum būčiau durnyne apsilankęs. Bet gal tikrai išprotėjau? O jeigu ne? Vadinasi subtiliai esu klampinamas į išgalvotą mėšlą, kurį patriedalioja šen bei ten pasisukiojantys iš provincijų žvėrynų pasprukę korsakai, kurie nėra tame durnyne buvę jau penkis metus arba girdėjo tik iš grįžusių kiauranosių Exit'o piligrimų. 
Tarp kita ko sienlaikraštyje parašyta - "Mes į pasaulį nebežvelgiam be dulkių grimo!" /Exit'o Piligrimai.
Todėl, drausdamas atsakymą į tokį klausimą, pridedu "kartais". Tas "kartais" yra galima sąlyga, kad jeigu ir jiems atrodo taip, galutinai tikriausiai, nesu pamišęs. Aišku, teisintis nėra pati geriausia taktika. To išmokau netolimoje praeityje iš vieno savimi patenkinto asilo. Patenkintas nusišluostau šypseną nuo veido. Atkeršijau visiems lopams ir asilui. Tvarkėlė, kaip sako Glaumra.  Pasirodo dar galiu save pralinksminti retais kartais. 
Nemėgstu lankytis ligų poliklinikose. Nemėgstu aiškinti, kodėl man yra reikalinga mano ligos istorija. Nemėstu storašlaunių subobėjusių mergų administratorių, kurios prašo palaukti kol kažkas priims sprendimą kol jos pas kažką gers kavos. Nemėgstu kabinetų su stalu centre ir daugybe tuščios vietos aplinkui. Nemėgstu, kai ant stalo nėra kompo. Nemėgstu tų, kurie "tik dirba savo darbą". Nemėgstu tų, kuriems trukdau. Nemėgstu tų, kurie atsainiomis lūpomis plėšo kalbą ir nervingai supa ant kojos užkeltą koją. Nemėgstu, kai ryža lapė plaka uodega. Nemėgstu tų, kurie užima visus laiptus ir leidžiasi lengvai žemyn parūkyti lėtai šnekučiuodamiesi. Kurie lėtai atsisuka tarpduryje vienas į kitą pridengdami ugnį nuo vėjo. Trokštu, kad jiems nusmuktų akiniai ir užsidegtų ūsai. trokštu, kad vakare jų žmonai iš tarpkojo iškristų silkė ir nuriedėtų palovin. Jų meilės guolin. Nemėgstu skubėti ir nemėgstu vėluoti. Bet nekenčiu laukti. Todėl, kaip žmogus, kuris šiandien vėluoja ir turi skubėti, bet yra priverstas laukti, įsikišu ausines ir tyliu breiko judesiu panyru ligotų garsų tamsiame ežere. Nebegirdžiu, kaip viršuje klykia ir kapanojasi kažkas. Po valandos sugrįžę gelbėtojai nemaloniai nustebina. Nesuprantu ką jie sako. Nieko negirdžiu. Pilvas groja morfino tablečių reklamas Vėl susigūžęs nekenčiu tų, kurie mane išgelbėjo.
Eidamas naudojuosi tuo, kad nieko nebegirdžiu. Visa mentaline gerkle raunu:
Sugūžėjo šūdai-
Visi sukrito
Išsikrovė telefonas,
Popierius pasibaigė
Duris laužti
Kažkas ėmė
Prilindo šūdų po nagu,
Pribiro kokso tarp dantų
Ruduo atėjo
Krapštykim šerkšną nuo stogų
Teks palūkėti vėl. Nežinau, kad valandą kitą. Sėdžiu. Smiliais baksnoju tekstą. Tuomet dar neskaičiau, kad "visi rašo daugiausiai autobiografijas". O tikri charakteriai -numeruotos tvarkos vidinio išgyvenimo pakeisti motyvai pakeistais vardais. Tiek to. Kalės vandalės daug prisigalvoja. Tegul joms būna lengvos kaldros, už lango jūros smėlis, ant pagalvės galva navicko. Aš tam neturiu jėgų. Jėgų atsisakyti pasiūlymo negauto.
Kažkas kažkur laksto. Kažkas atsitiko. Tikriausiai neštuvuose nebeliko asmens. Tačiau yra nevalgomos mėsos, kurią reikia išpuošti bei užkasti.
Nieko panašaus nepasakyčiau apie kapines. Kapinese lankytis mėgstu. Dėl žmonių, kuriems toks pomėgis galetų pasirodyti šventvagiškai nepagarbus -stengiuosi tai daryti kaip galima rečiau. Ne kiekvienas gyvenime prisiruosia sau atsiskleisti, mėgstąs lankytis kapinėse asmeniniais reikalais. Kai nieko nelydi ar neateina ko nors aplankyti. Viso to malonumo pagrindas -aplinkos abejingumas. Manes tai neliečia. Noriu nieko nesusitikti skersai tako. Jokių apsiverkusų dėl moralinio ar finansinio palikimo,  dėl "kaip dabar mums reikės gyventi". Kam man to reikia. Be to, bet kada galiu apeiti raudotojus tarpukapiais lanku. Nesakau, kad nėra baugu ir kad vaikštau kapinėse vienas. Bet gi tik tie draugai yra tikri, kurie moka būdami šalia nekvaršinti galvos bei tylėti savo suvarytą tylą. Apie ką ji ten bebūtų. 
Numirėliai nepisa proto savo problemomis. Aišku, yra išimčių. Galėčiau išvardinti paskubomis surankiotus du tris atvejus, kai numirėliai atvirai varė protą gyviesiems ir gyvieji lankėsi pas sekso egzorcistus. Sunkiais laikais visi daro pinigus per jėgą. per galingą antgamtišką ezoterinę smilkalų kloaką. 
Jennki Dents Jennki Dents. Prieš nugrimzdamas sutikau mielučių. Nežinodami patys, ežero dugne kojomis trepsėjo į ausų būgnelių taktą senų lydekų nerimą. Mielos mano žuvys. Kurių nesuprantu.
Nutirpusia gerkle guliu. Ir jaučiu kaip iš vidaus mane nužiūrinėja svetimas šlykštus. Iš už nugaros išlindusi atbula neaišku kieno ranka tamsiai žaliu deimantu papuošta bejausmiu auksu aptaisyta agresyviai spaudžia prie lūpų seilėtą rudą rankšluostuką. Kaip tris kart puolusį Kristaus Kūną, su kuriuo nebenori turėti reikalų ir žydai. Susuku jį po keleto minučių ir valandos slogių minčių. Šleištulio ir tampančio silpnumo alijansą plastikiniame maiše. 
Ilgai bijosiu pažiūrėt į jį. Tikiuosi nereikės mazgoti ir jis pranyks.
Dže-jė-mą. Spirga sprigtas išspriegtas skrenda tuščias cigarilių gilzių katafalkas. Demonstratyviai išpučiu dūmų kamuolį žemyn. Užšokęs ant palangės spjaunu į skrybėlę, kurią tučtuojau užsimaukšlinu ant akių ir keliais sūkiais pirmyn-atgal taisau iškreipęs žvilgsnio įstrižainę. Sintetines kelnes šiurena ketvirto aukšto vėjas. Numirėlio rūbai, kaip elektriniai unguriai,  erzinančiai vejasi aplink kojas, rankas, liemenį. Kaklą nesmagiai kutena nematomas Manto Petruškevičiaus batų rankšluostis. Nuvyniojęs metu pro langą jį. Maikė griaužia šonus. Tiksi laikrodis liemenės kišenėje. Aukštas -sekundė, aukštas -sekundė. Sulaužęs batą į tamsą išnykstu neatsigręžęs. 
Taip vieną naktį skridau ilsėtis į Mėnulį. Apsirėdęs numirėlio drapanomis kraterio viršūnėje pro šerkšną Žemėje stebėti kaip tuštėja parduotuvės.