Nirvana triusikų pasaulyje

Sausio pirmąją atšvenčiau penkioliktąsias bedarbystės mėnesines. Kaip ir priklauso pasibaigus ūkiniams metams, atlieku inventorizaciją. Spintoje. Pradedu nuo apatinio trikotažo. Lori Pyrsto futbolkė išbluko. Gariūnų marškinėliai ManoWar ir IronMaiden dar visai zjbs. Triusikai. Reikia nurašyti į skudurus.

Ar mėginote žiemą vaikščioti be apatinių? Netikiu. Niekuo nebetikiu. Triusikai prisikelia iš skudurų. Pakyla į lentynas. Nesu merga. Man daug triusikų nereikia. Pirmadieniui, trečiadieniui, porą savaitgaliui. Raudoni mėnesinėms atkrenta. Lyg neegzistuojančios šalies vėliava. Susigraudinu. Įpisu naujametinės puotos likučių. Vynas labai atstato pajuodusius paakius. Nivea yra šūdas palyginus. Šiltas gurkšnis atgaivina. Nebesuprantu - verkiu ar žiaugčioju. Glostau įsivaizduojamą šunį Blauzdą po stalu.

Vaikystėje buvau išmokytas turėti neliečiamą kojinių ir apatinių rezervą. Atvejams, jei reikėtų skubiai vykti į polikliniką. Buvau šelmis su atsarginėmis kelnaitėmis. Daugelis žmonių tikriausiai nesupras apie ką čia aš. Jie netgi mano, jog apatiniai yra viešo gyvenimo dalis. Reprezentatyvi paslėpsnių išvaizda dvidešimt keturias valandas per parą. Man taip nėra. Argi daug žmonių partrenkia pro šalį varančios mašinos? Jūs kada nors matėte aukų triusikus? Tai nepageidaujami vienetai. Kitaip tariant - nelaimė nevaikšto viena. Nelaimė vaikšto su nuskalbtais atbrizgusiais triusikais.

Tokia nelaimė apsilankė mano namuose. Visi trauzai prie pabaigos. Neįsivaizduoju antro pasimatymo su šiomis porcijomis. Kažkada buvo kitaip. Varydavome į universiteto rokotekas. Grodavo Nirvana, o pripisusios alaus paauglės klykdavo, jog tuoj juokais nusižudys. Salė žingsniuodavo pabrėžtinai lankstydama lėtai statomas kojas išorėn išsuktais kareiviškais batais, o raudoni-juodi flaneliniai marškiniai langeliais buitiškai kilnodavosi į taktą. Lyg mėgindamas neišlaistyti dviejų bokalų nešulinis kupranugaris juoda maike ir languota gūnia apsiaustas eitų per azerbaidžano turgų. Nedrąsūs traukdavo iš už naktinių užuolaidų alų ir pezėdavo savo supistas fantazijas, kol atsisėsdami nuraudavo karnizus. Kobeinas nebeturėjo ką pasakyti. Susišovė ir paliko visus toliau vargą vargti.

Tuo metu mano tikslai būdavo “betkokia kaina pasipisti”, o kadangi, dėl aukštos filologių savigarbos, įgyvendinti pasitaikydavo labai retai - tai apatinių kokybė absoliučiai nerūpėjo. Niekas į tai paprasčiausiai nekreipdavo dėmesio. Nebent spekuliantų vaikai, kuriems tėvai parvarydavo vienkartinių triusikų lėktuvais iš turkijos. Po litą už vieną. Pastarieji beje irgi taupė įprastu papročiu. Pamyžę pasipurkšdavo lenkišku dezodorantu. Ir taip dešimt kartų, nes vidiakus išsinuomodavo parai.

Žodžiu, po tokių vyneliu skiestų prisiminimų, visa komisija susigraudino ir pasirašė inventorizacijos aktus.
-Tai ką, -sakau pliauškėdamas delnais, -Balius! Jausmų dileriai prakeikti, neškit veidrodį ant stalo nachui - uostysime Jūsų apatinį trikotažą.