Morkų tortas

Šaltą lapkričio vakarą sugalvojau iškepti morkų tortą be žinios dingusiai draugei. 
Šiam reikia kelių dešimčių rinktinių šakniavaisių. Meilė nekreipia dėmesio į tokias smulkmenas, kaip darganotas oras. Todėl nuspyręs kupranugario adejalą viena koja iššoku iš recesijos apimtos dykumos. Apsivyniojęs kaklą violetiniu kapeliono šaliku, varau per juodą Kauną į maksimą. Ten daržovių lentynas jau rurina naftos karo pabegėliai. Išvargę karą, medicinos universiteto šešis kursus, tris osamos laidotuves ir vieną didžiąją juodaodžio pergalę, semiasi kapotas morkas sniego kastuvais, kaip kadaise mes, sėmėm maksimoj egzotiškai įrudusius bananus.
Man netinka tos kapotos morkos, kurias visi apčiupinėja. Slapstydamasis tarp dvęsiančių žuvų akvariumų, sulaikęs kvąpą pasprunku nepastebėtas. Apsimetęs duonos pirkėju nusiminęs slenku palei lentynas. Pametu stiklinę akį. Lenkdamasis ją pakelti, netyčia išgirstu kaip kniaukia persiška katė kitai brunetei: 
-Tu nežinai, ką dar aš valgau?
Tu valgai savo seiles. Tu nerasi maksimoje morkų.
Morkų rasi kitur. Nuvažiuok į iki. Ten gausi morkų. Jeigu dar nėra dešimt.
Morkų tortas ruošiamas štai taip:
Imame didelį puodą. Sustatome jame šakniavaisius smaigaliais į viršų. Morkos turi būti ankštai ir kyšoti iš puodo per penkis-dešimt centimetrų. Užpilame morkas šaltu vandeniu, kad nesuvystų. 
Atsisėdame ir laukiame. O laukdami, rūkome cigaretes ir įsivaizduojame. 
Įsivaizduojame, kaip jūsų be žinios dingusi draugė vieną dieną netikėtai atsiranda. Kad ji netikėtai vieną ankstų rytą grįžta į namus. Kaip jūs lėtai atsistojate, švelniai suimate draugę už plaukų ir siurpriziškai, staigiai pasikartojančiais mostais, patiekiate morkų tortą į stalą.

Somalio piratų kronikos
-Svarbiausia santykiuose -nenusivažiuoti iki aborto, -mintyse repetavau tėvo monologą sūnui.
Po sekundės, vos neužsimušiau paslydęs ant mikrodumblo vonios dugne. Sėdėjau drebančiomis rankomis įsikibęs į kraštus ir atlaidžiai šypsojau nematomiems savo draugams. Tokius dalykus suvokiu apsinuoginęs ir atviras visu kūnu slidžioje lomoje. Jos dugne. Kodėl to nesužinojau mokykloje ar pusryčiaudamas namie? Negi niekas nenori pajusti malonumo, tardamas "na, negi aš nesakiau?".
Tuo tarpu, mano išgalvotas sūnus sliūgino patvoriais į mokyklą. Niūniuodamas dainelę "Lytinis švietimas lytinis švietimas lytinio švietimo pa-mo-ka". O išgalvotas tėvas apsilaižė karšta arbata plikytas mano lūpas vartydamas Somalio piratų kronikas.
Panašiai tuo pat metu, Kuršėnų kaimiečiai ištatuiravo savo kiaulei geišos galvą ant nugaros. Batuotoji visai pasipūtė. Dabar veržiasi į Gravity pasižmonėti. Nežinomas blogeris, vardu Cepelinas, paskelbtas pretendentu į metų Tolerancijos Žmogaus vardą.
Aš gi, ramiai reziduodamas aukščiausiame Vilniaus bokšte, lengvai, bet užtikrintai kaip vaikas, riedantis žemyn kalnu girgždančiais buhalterės skaitliukais, žingsnis po vingio, kryptingai siekiu Šūdų Lordo titulo. Hei hou hei, hei hou hei!
Tarkime, aš net ne Gantenbachas.