Mobingas mano mylimam direktoriui
Prieš 18 metų dirbau vienoje didžiausių atliekų kompanijų Lietuvoje. Buvo tikri Sopranų laikai. Gariūnų boksininkų įmonę nusipirko garsusis koncernas. Prasidėjo pokyčiai. Paprasti darbuotojai susiparino, kad dabar juos visus atleis. Koridoriuose sklandė streso prakaito kvapelis. Žmonėms drebėjo pirštas ant pelės ratuko. Man jau tas visas šiukšlynas ir jo profesinė smarvė buvo įsigėrusi iki gyvo kaulo. Norėjau ten dirbti tik dėl gero atlyginimo ir linksmo laisvalaikio. Bet kaip ir dabar, tada nemokėjau patylėti. Apsiuostęs tos nerimastingo streso atmosferos – neatlaikiau. Pasidaviau. Apleidau darbus. Tiesiog vaikščiojau koridoriais. Užsukdavau į kabinetus ir su desperatiška šypsena sakydavau „va dabar tai jus visus atleis“. Ir ką jūs manote? Po trijų dienų mane atleido. Susitarėme tą pačią dieną. Gavau atostoginius už tris metus. Išeitinės negavau. Tuo metu dar nebuvo išrastas žodis mobingas, bet direktorius pažadėjo man jį pritaikyti senoviškai „pats supranti, kad tu čia nepadirbsi, atostoginiai nemaži, užteks“. Sutikau su juo. Paisrašiau. Jau prieš pietus buvau turtingas ir laisvas. Taip aš tapau tekstų rašytoju. O mano senieji kolegos ten dirba iki šiol. Nemačiau jų aštuoniolika metų, bet žinau – svarbiausia yra nebijoti.