Mane persekioja Zamolskio Višinskio šmėkla

Keitėsi metų laikų komplektai, dulkėjo lentynose penkis kartus perskaitytos knygos, slinko krizės. Karalių Mindaugą pasmaugė žydiškų dantų karūnos auksas. Prūde puvo bespalvių kino juostų lapai. Raštus pasivogė pro šalį karieta riedantis Maironis. Draugus pasiglemžė degtinė. Per muštynes iškrito sim kortelė iš burnos. Nutilo girti skambučiai iš ano pasaulio (Londono, Paryžiaus). Išnyko ligotos kunigaikštienės dūsavimas į ragelį. Turėjo madą, paskambinus kas mėnesį vadinti mane Gediminu. Psichelė, susipynusi hierarchijos vijoklyje, tikriausiai ieškojo Plateliuose nuskendusio sūnaus ir mano telefoną jai pasakė Dievas.

Pasivadinęs Lori Pyrstu, paskutinį kartą užsitepiau ant duonos sviesto, viršun užmetęs skerstą pienišką dešrelę, sėdau traukinin. Parietęs kojas pajudėjau Mordobojaus sostinės link.
Čia jaukiai įsikūriau. Linksminausi, rijau sušius bei pasigavau socialinės medijos prisijungimų skaičiaus ir publikavimo sindromą (SMPSPS).
Užkratas ėmė ėmė doroti laiko likučius. Tartum dešimt kartų per dieną karpyčiausi nagus. Per fotokameros veidrodį lindo į ausis ir pripėdžiojo smegenų dangalus. Tapau veltėdžiu. Kartą, namiškiai rado gulintį koridoriuje. Niurnėdamas kandžiojau kilimą. Beprotiškai norėjau ko nors kieto, vilnonio, suvelto. Aš pasiilgau geto, nes esu genijus.
Turi 18? Skaityk toliau.

Atsirūgau svogūnų laiškais į rankšluostį. Šluostydamas veidą ir išplautus plaukus. Neskani mintis plevendama žemyn nukrito. Prislėgta besileidžiančių garų. Prisiminiau nevalgąs svogūnų ir susmeigiau atgal į grietinės indelį dantų šepetuką.
Fakinas Gravičiaus gimtadienis ir fakinos laiptinių šmėklos. Išsekęs atsisėdu ant lovos. Prisimenu vakar dieną. Prisimenu, kaip man nulupo kaukę. Jaučiuosi raupsuota svogūnais riaugėjančia utėle.
Ką reikia daryti, kai baigiasi tulžis dantų pastos tūtelėje?
Su Zamolskiu Višinskiu susitikau vieną vasaros pirmadienio vakarą Liono Mokytojų namų kiemelyje, skambant minimalistinėms dešrų baronkų rinkėms.
-Kar Olis, -prisistatė savo uodegos galą įrijęs žaltys.
Tuomet nesupratau, jog sutikau ambivalentišką atspindį, ateityje padėsiantį atskiesti nuobodžias mano sultis. Vasara baigėsi, o pasideklaruota konkurencija išliko. Velniai nematė. Leidausi vadinamas Laurynu.
Linksmumo dėlei. Kodėl gi ne. Pats, kartais komentuodamas portaluose, prisisegdavau Loretos vardą, kaip guminį bybį į pagalbą feministėms (teatleidžia man bulvių rūsyje kablukais kaukšinti barzdota marketingo žiurkė Goda Domeikaitė).
Kartais žmonės pameta taktą. Jie išgeria. Akyse susidvejina. Prisimena turį papildomus vardus, pravardes, nick’us, pseudonimus. Nesvarbu, kur jie bebūtų, tokiais aptemimo momentais. Madonos koncerte. Pamiršta pasižiūrėti į savo atvaizdą. Turi misiją. Nutraukti kaukę. Nuplėšti nachui tą supistą silikoninę pudros girmo košę, kad iškelti pergalės rankas į dangų, pažvelgti į pagiringą saulę pro moters kruopščiai vakarinei pysiaus maldai šlifuotas išeigines akiduobes. Nusispjauti, kad kekšės skausmas raitosi po kojom. Ir suklykti. Perplėšti Arizonos degalinių kolonėles: Tu esi Luiza Fakina Čikonė - aš tave žinau. Koks kokio sušutusio nario devinto kisieliaus asistento reikalas gvazdikėlių klausimais, kad jis žino tikrą vardą. Vardai turi būti pakeisti. D’Artanjano pirštinės pakeltos nuo bazalto, šūdai iš Mazarinio apykaklės išvalyti. Taip, aš esu Mindaugas Bailys (nesuprantu šios pavardės). O tu esi girta treninguota muškietininkų cirko papūga. Nudžiugusi, kad pagaliau atsiminė emocijų šėriko vardą.
Papūga rėkia per visą laiptinę. Po slapyvardžiu besislapstantis pseudoniminis nick’as čia stovi jau seniai. Su degtininio kokteilio taurele, cigarete, merga ir šiaudeliu. Kaip dabar, per amžius ir kada papūgą pirko už porą prirašytų lapų. Archangelsko turguje.
Ant narvelio krenta užtiesaliukas. Dekoracijos perstumiamos. Priimamasis:
-Kas jus taip aptvarstė?
-Lori Pyrstas.
-Tai naujas baras senamiestyje?
-Mindaugas, bet jam tai nepatinka. Pamečiau jo pirštines. Aš vis tiek vadinsiu jį vardu. Iš kitos pusės gatvės. Kiek gerklė leis.
Šiandien esu liūdnas genijus. Ne brokolis, kopūstas, ne iškarpytas šerno kailis. Noriu miego, bet bijau. Laiptinių prieblandoje mane persekioja Zamolskio Višinskio šmėkla. O jo vis dar ieško milicija.
Zamolskis Višinskis ieškomas jau labai seniai. Jis gali būti jaunas senis. Ketvirčio amžiaus tiesos nešėjas Santa Klausas. Susipainiojęs besidvejinančios asmenybės ir elektroninio parašo išgryninimo paieškų šleife. Yra tik vogta nuotrauka internete. Su niekam nepriklausančiu moralinės nuosavybės užrašu “Nors bus sunku, atminki kartais, kad ne tu darei ją”.
Ar suras anksčiau save, nei jie jį? Ar bus išsaugota mano paslapties kaukė? O gal vieną vakarą priešais parklups kažkas paslydęs ant banano žievės prieblandos zonoje ir išgirsiu, kaip pokšteli į ąslą nukąstas mano guminis bybis.
Prabudęs pusiausvyrą greitai atstačiau. Nupiešiau tris vermachto kareivėlius. Paskui visiems ištryniau veidus ir pystelėjau sau smilkininį rugio varpos šotą.
Milijonas neatsakytų klausimų. Kaip šauksime per auksines vestuves: Al-gir-dai My-ko-lai ar A-EM-BĖ?