Juodasis Berniukas

Kartą aš ėjau su Ketvirta Žmona į Kadastro centrą pasirašyti sklypo perdavimo jai dokumentų. Buvo vėlyva saulėta penktadienio popietė ir valdininkas pasakė, kad galutinai sutvarkyti popierius galėsime ne anksčiau kaip pirmadienį.
Mes išėjome nugesinti, bet ramūs. Statėme kojas priešais save iš lėto, o blakstienomis šlavėme iš po kojų slenkančią Baroko sostinės savivaldybės aikštės žemę. Staiga ji krūptelėjo. Mums skersai kelią perbėgo Juodas Berniukas, kuris vijosi vėjo genamą gimnasto lankelį. Mano žmona susvyravo į šonus. Aš nuvedžiau ją prie suoliuko. Mes atsisėdome. Apglėbiau per pečius ir švelniai tris kartus raminančiai pritraukiau prie savęs. Kas kartą švelniai trinktelėdamas lyg pririšamą laivą. Jos akys patvino ašaromis. Mėgino kažką sakyti be balso ir švogždama vos neužduso.
-Aš taip noriu berniuko, -pagaliau išsišnypštusi nosį prapliupo.
-Man amžinai gaunasi tik mergaitės, bet ar gi tai blogai? -atsakiau pakeldamas akis į gatvės tolius ir pamačiau kaip atvažiuoja autobusas.
Atsistojau, įlipau ir išvykau gyventi į kitą miestą. Daugiau jos nebemačiau. Po dviejų mėnesių gavau laišką su kadastro dokumentais. Pasirašiau juos mobiliuoju parašu iš karto. Taip aš pardaviau Lietuvą. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą.