Jo tėvo laikrodžio sūnus

Sapnavau, kad sėdime ant suolo kažkuriame skvere prie Liono savivaldybės. Tu neseniai gržai iš ligoninės. Paskambinai, susitarėme susitikti. Sėdime, tu pezi ligoninės istorijas, bet nekalbi apie tą laiką, kai ilgai nesimatėme. Paskui nueiname paimti greito maisto šūdų. Aš jau maniau - tu seniai mirusi. Grįžtame ten kur buvome. Ant suolo. Tu valgai sumuštinį. Srebiu žuvies sriubą, nuo kurios man visuomet paleidžia vidurius.

Tu pasakoji dar tą patį. Apie nereikšmingą laiko atkarpą, kai ilgai nesimatėme. Noriu pertraukti tave judesiu staigiu. Suvaidinu, kad noriu vemti ir iš scenos tiesiog atbulas krentu. Tu skambini, apsimetu negyvu, greitoji atvažiuoja, iššoka sanitarai. Aš kildamas matau pakibusias savo kojas ant suoliuko. Ir ta komanda sanitarų, kur vienas jau užaugęs vieno tavo priepuolio vadavimo sūnus.

O mes žili dabar ir garsiai čepsime tuščiomis burnomis. Sanitarai pumpuoja matracą seną. Tu stovi pajuodavusi, apsikabinus alkūnę ir skruostą smiliumi trini. Gaunu staigų ikvėpimą - acto smūgį. Dusliai trinkteliu ant nugaros, kurią staiga suskausta. Prieš save matau to sanitaro sūnų. Riešo tatuiruotę, auksinį laikrodį ir žiedą paveldėjo tikrai iš tėvo. Vyrukas lenkiasi artyn, vaidinu perbalusį abejingą senį. Iš arti matau raudonus obuolių kapiliarus. Garsiai sučepsėdamas atgyju, stveriu už riešo, bandau keltis sakydamas:

-Tu beprotiškai durnai panašus į tavo tėvą.

Ir sugržtu.

Pradėjau miegoti pokaičio miego. Po to, kai kūnas pradėjo leisti keistus garsus ne tik iš šiknos.