Buvusios Bobos

Naktį, kai jau turėjau seniai miegoti, pradėjo budinti kaltės jausmas. Ilgai laukiau šito pydaro, kuris ateis, nutrauks antklodę ir ims šviesos kardo rankena baltu spinduliu kalti man į kaktą:

-Kelkis, kelkis blet, kelkis atsibusk.

-Nemiegu, atsipisk, nemiegu, -rangiausi, kad nesukrautų serijos į vieną vietą, kadangi tuomet tose vietose besimaudant ima traukti raumenis arba ryte atsiranda kraujosrūvos. -Nemiegu, asile. Aš negaliu užmigti, mane slegia mano buvusios bobos.

Tiesą sakant, net nesusimąsčiau kokias užkrovas patirčiau jeigu buvusios bobos realiai imtų mane slėgti pilnais svoriais (nice), kurie įtariu su metais pasidalino trupmenomis, uostant čipsų trupinių folijas pirštais seilėtais.

Praeityje pasitaikydavo panašių šūdų, kai tekdavo nuo jų bėgti. Kartą buvau nusivyniojęs atminčių labirintais iki vaikystės. Atsitrenkiau į dvivėres mokyklos valgyklos duris. Iš kurių “nykščius į kompotus susmeigia atbėgęs pirmas” man paleido į kaktą. Tuomet grįžau namo su fanarais po abiem akimis ir nesugebėjau išaiškinti mamai, kad niekas neprimušė. Tikrai gavau iš durų. Ji aišku nepatikėjo ir mes nuropojome kryžiaus kelius nuo pavaduotojos iki mokymo dalies vedėjos, nuo fizinio mokytojo iki karvių kailio batų direktoriaus. Mama vedėsi mane už pavadėlio o aš raudodamas iš gėdos bindzenau zyzdamas pavymui. Žodžiu esmė visai gal ir čia būtų, jeigu Froidai nebūtų iš frustracijos pradėję serijiniu būdu gaminti Sapnų Fordo.

Bet jeigu, jeigu tuomet būtų tik sapnas, aš būčiau atsistojęs, mėginęs eiti į vieną, truputį į kitą pusę, išsisukęs nuo jau planuojamo sekančio sukniubimo ir netikėtai išsitiesinęs visos brake danco komisijos nuščiuvimo dėlei. Tuomet greitai suvaryčiau deja vu kraują liežuviu į vietas ir iš nuotirpio bundančiu balsu tarčiau buvusioms savo boboms iš sapno:

-Na, ir kur jūs dabar, kalės?