Belmonto Lapė

Naktį užsimaniau gailesčio. Bet supratau, kad jo negausiu. Kad to išmokti, turėsiu toli važiuoti traukiniu. O jei norėsiu gauti pigiau, pasigailėjimo nelauksiu. Todėl niekur neišėjau, neatsisėdau ir neišvažiavau. Stovėjau kelio viduryje apakęs. Lempos plieskė į akis. Iš Belmonto išbėgo Lapė. Sustojo priešais kelio viduryje. Jos kudlos buvo susivėlę. Nespalvoti televizoriai šnabždėjo sniegą. Pradėjau pirštais trinti ausies spenelį. Atlaužiau skrebinamas pleiskanas ir išgirdau, kaip seilės takštelėdamos nusileido Lapei iš nąsrų. Išsprūdusios lyg keiksmas be žodžių vulgarių. Viduryje, tarp mūsų, apsvaigę šoko baltos blusos. Ji krutino kalbėdama apšviestus žilkos ūsus, mėgindama atryti tarp dantų įstrigusius blauzdų plaukus. Aš, nykščiais užkabinęs nuo raktikaulių, per petnešas braukiu. Įtempiama guma suzvimbia. Kraujo putos be saldiklių nebestringa. Lapė nenori žviegti, nes neturi laiko. Ties pilvu ištempęs gumą, ją paleidžiu. Rankoves ilginančiu, užsimojimu plačiu sutraškinu pečius. Ir greitai greitai, kaip moteris ištempia kojines atgal kur turi būti, Lapę pačiumpu už bakų. Stipriai spaudžiu, rąstais atsidusdamas keliu jos juodas lūpas, nosim nerdamas per kailį kvepiu šampūną, vėsų šaltį sūriai palaižau penkias sekundes išlaikydamas liežuvyje sūraus trupučio.
Taip supratau, jog esu urėdas. Šią minutę ant visų miškų padėjęs. Staiga pradėjo oro trūkti, sulinko keliai, žvaigždės ėmė sukti pusę rūgšties rato. Nutirpo smegenys. Dantys kramtė vatą. Išmokęs gailesčio, užsimaniau pakeisti būvį. Ištirpti, atsisveikinimui šviesti. Petimi trenkiausi į laiptinės duris. Išskrisdamas į gatvę vidury dienos pašokau išsiskyrimui atsispirti, atsitiktinei kurvai kulnu žemyn nutraukdamas ne galvą. Tik kepurę.