Posted on December 12, 2009 by

Gravičiaus gimtadienis

Esu glušas. Abiejomis ausimis. Apie muziką nerašau, todėl antisocialius melomanus iš karto mandagiai paprašysiu išeiti von. Visi, kas liko – gali skaityti toliau.
Klubus vertinu dėl gėrimų, narkatos, tualetų ir lakstančių apsisocialaizinusių kekšaičių. Nebet, atvyksta Goldie Auksadantis prasukti apyrankę ant riešo.
ĮĖJIMAS. Žodžiu, nėra labai svarbu, kokiu būdu patenku vidun. Dažniausiai, kaip bedarbis. Su pažymėjimu. Arba atsineša ant rankų apkaušusių draugų banga.
Ateina penktadienis ir niekam neįdomu ant kiek tu nusikalęs po nedarbų. Visi pasiima gėlių buketus ir p*sdina į gimtadienius. Yra tokia čiuvakų rūšis, kuriems pofikui, kas groja ir kaip vadinasi. Gimtadienis yra gimtadienis. Būtina apsilankyti. Lankausi tik gimtadieniuose. Pasijaučiu nejaukiai prie durų trindamasis tarp kalijų buketų. Užriečiu nosį. Uodžiu gaivų kvapą kapinių. Mirtis visai šalia. Ypač, kai nori su stintų krūva perbegti greitkelio tvorelę. Prisidengęs nuo autokatastrofos žvilgsnio veidą ir akis.
-Mieloji, ką mes atnešėme Gravičiui dovanų?
-Mes atvykome linksmi, girti, bet dar gyvi.
Pamenu, prašiausi valandėlės grožio miego. Bent valandėlės. Laimėti laiko kovai su sidro demonais. Stoviu šiltas. Nekantrauju drebindamas miegantį pagalvės rievių celiulitą.
APSAUGA. Iš karto sakau Gravičiui: juodi apsauginiai yra hu*nią, o juodi aptrypti smailūs batai yra mėginimas išlaikyti kohabitacinius santykius mušant tūsų sugyventinę per kepenis. Juoda striuke. Geriau tegul karadainai vaikšto basi, nei mėgina lojalintis per super oldscool’ą.
Žodžiu atvarome linksmi, dovanojame save. Aš – geriausia dovana. Jeigu nesi merga, tai neatvaryk su tokiomis dovanomis į mano gimtadienį. Todėl čiuvakai nešasi gėlių. Ištisus krūmus. Juose galima paslėpti gėrimus. Už valstybinę kainą.
Priekyje lieka į apsauginius panaši porelė. Juodoji lapė asfalto dydžėja su adatiniais kablais. Ir jos antra pusė. Su pertrumpais ūsais.
-Tu neįeisi?
-Kodėl?
-Nepraeini facecontrol’o.
Tada, kaip visuomet tokiais atvejais, prasideda telefonų vajus “Kodėl manęs neįleidžia?” arba “Tai gal ateik tu, blet, pakalbėt”. Aš klounų įleisčiau šiek tiek. Jie mane pralinksmina. Mėginančioje rūsyje supūti subkultūroje turi būti keli procentai sveikos ironijos. Kitaip py*dec.
Ant tų minčių saugiklis sako:
-Vieną įleisim.
I like it.
Nesuprantu, kodėl mane įleidžia. Tikriausiai varo pagarbą aukštesnei klasei. Senu mokykliniu sukirpimu.
RŪBINĖ. Niekada neužkabinu bendro gyvenimo skudurų ant vieno numeriuko. Prasišiepia kanduoliai: galvoji išeiti anksčiau? Ne. Bijau namo sugrįžti dviese su vienu paltu.
BARAS: Nemėgstu juodbruvų rudakių barmenų. Labai gerai. Kokteilius papais plaka peroksidinė Emutė. Ji iš anksto padaro visko dvigubai ir nukabina lūpą, kad visko negalime paimti. Ką daryti, jei manote, kad jums įpylė per mažai degtinės? Neskubėdami krapštykite kišenes. Lūžio taškas yra toje pradelsto laiko vietoje, kai nebeapsimoka spausti gėralą. Barmenas išmoksta žvelgti giliau į eilę, ateitį ir baigia sandorį dapildamas be žodžių.
ŽVAIGŽDĖ. Buvo su havajiška maike, beisbolke ir redbulio skarbonkės langete ant dviejų pirštų. Grojo merga apibintuotom ausinėm. Labai tinka prie smaluotų garbanų.
PUBLIKA. Pasenau. Neberandu draugų užmigusių prie skystų kristalų arba judinančių vieną koją Sattoje rankas sukišus į kišenes. Užtai ketvirtis sudėties atvyko tiesiog iš Pachos piranijų akvariumo. Be kapišonų. Kalaitės sukasi ratu po keturias, po tris pro šalį. Virš garso greičio neištartus komplimentus iškeisdamos į makiažo blizgučių konfeti.
Buvo apkūnus bičas. Su kelnėmis ir megztuku. Rūkykloje laužė mergą. Pirmą ir paskutinį kartą mačiau jį per Jimy Edgaro išleistuves. Su doleriu pakibusį virš stalo. Dar buvo mergų karoliai iš kamilka-milka-ievka. Na ir šiaip visokių čiuvelių. Vienas inteligentiškas urlaganas kinožvaigždės vertu veidu trypčiavo su merga publikos tyrelėje, kuri salėje buvo visai tiršta. Buvo merga zelionkine maike ir adatiniais juodais kablais. Ties baru. Žiauriai varė su draugeška. Mes jau išeidinėjom – ji dar šoko tą patį šokį. Matyt suvalgė tualete netyčia rankų muilą. Džiovino ant lūpų burbulų likučius. Buvo Višinskis Jachimavičius su balta futbolke ir treninginėm kelnėm. Nušoviau iš nugaros, kaip “tipo višinskį”, paskui konkuruojanti firma prisiregistravo. Mėgino garsiai nustebinti, kad žino mano vardą po pusės metų.
BENDRAVIMAS. Pezėjom daugiausiai su maže tarpusavyje. Apie tai, kas dedasi aplinkui. Tokie pletkų momentai labai šilti, mieli ir jaukūs. Papildomai galvojau: muzonas pramuš vis tik kažkuriuo momentu ar nepramuš. Vienu momentu apėmė nedidukė panika, kad nėra visokių draugų, tai šmėkštelėjo nugalimas noras tualete užsidarius suvalgyti prieštankinę bombytę. Šiandien tai vadinama gaidžiu, o man tas pavadinimas į seno testamento klausimus nebeatsako. Be to yra abibienas kliūčių ruožas – Maksiminiai čekiai pagaminti iš netyžtančio papiruso. Tas momentas praėjo, kaip trumpas priešepileptinis tirpimas. Kai nenualpsti, nesusidraugauji su visais, neprikaustai auditorijos džiūstančia srėbtuve šluodamas tariamai pritariamo nebylių pašnekovų čepsėjimo į taktą.
Daugiau nieko. Džiaugiuosi, jei kitiems zjbs buvo, nes turėjome megaplaną namo varyti pasivaikščiodami. Pro Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklą ir silkių parduotuvę. Paskui į lovą atėjo katinas su batais.