Prie “Medžio ir akmens” centrinės miesto gatvės užeigos, storarėmių akinių dreduodas baltasis rasta braižydamas orą juodomis megztomis pirštinėmis pasakojo lūpdažį nuo filtro čempiančiai rudakailei rugiaveidei, kaip geriama studentiška slidė. Ši primerkusi dūmus griaužiančią akį čiulpdama mėgino tuo patikėti, nors iš tiesų jos galvoje buvo bala žino kokia pisliava.
Tuo tarpu Baltasis Rasta taip aktyviai vaizdavo slidę, kad jo rankoje cigaretė pavirto mikrosofto žynio lazdele ir net nemirktelėdama ciklopiška žarijėle, barstė hiperboliškus burtus užleisdama pulkelį pakylėtos intonacijos pelenų ant skūpai sakytų žodžių.
Share on Facebook
Esu vienas iš tų nelaimėlių, kurie niekada neturi pinigų, tačiau amžinai nori išgerti. Tiesą sakant, manau, kad alkoholis neturi stovėti ir pūti butelyje lyg siela palėpėje tūnančiame kūne, belaukianti kol aplankys apreiškimas.
Bendravimas, bendravimas ir dar kartą bendravimas. Juk kokiais laikais gyvename? Bendravimo laikais. Todėl akoholį reikia išvaryti iš butelio kuo greičiau, kuo skubiau ištraukti į dienos šviesą ir tarti pranašingus žodžius: pabendraukime, nes nuo bendravimo prasideda kažkas. Šioje vietoje turėčiau pristabdyti, nes neaišku kas prasideda nuo bendravimo. Tikriausiai, bendrumo jausmas. Kažkoks antgamtiškas susiliejimas, sueitis ar dar kaip bepavadinsi.
Todėl namuose alkoholis ilgai neužsibūna. Aš jį surandu bet kur. Surandu, suspaudžiu sprandą draugiškai, kad net sutraška. Ateik, ateik, susiliekime į vieną daiktą, juk daiktai ne žmonės. Virskime trumpai valandėlei aistringais gyvuliais, besidalinančiais ką dievas davė.
Nepaslaptis, kad pripisęs pradedu krėsti nepadorius šposus. Juk gyvulys neturėtų labai savęs gėdinti, bausti ar stabdyti. Gyvulys turi judėti, prakaituoti, kniaukti, bliauti, loti ir galų gale – būti savimi. Be naudos, be žmogystų primestos pareigos, atsakomybės ir kitokios gyvenant bandoje išmoktos chuinios. Dažnai pasipiktinusių balsų choras persekioja gyvulius gatvėse drebančiomis rankomis mėgindami kuo taikliau pipetėmis ant udegikaulio užlašinti visuomenės gėdos lašų, bet gyvulys bėga, bėgu aš ir bėgi tu.
Kartais užkliudome vieną kitą daiktą. Jeigu neprimatome arba šis netampa tiek permatomas, kad netyčia nepastebėję praeiname jį kiaurai.
Tiek to, pratęsime pezalus kitą kartą, kai susišluosime šukes sugrįžę į tvartus.
Share on Facebook
Jis priėjo visai arti. Lėtai vaikštinėjo aplinkui mane, klausinėdamas kur praleisiu Kalėdas. Kažką mykiau sukiodamasis į šonus kėdėje, lyg paskaitoje dėstytoją sekantis studentas. Rodėsi, kad noriu išvengti klausimų ir tyčia nespėju laiku atsisukti. Jis pritarė man, kad tikriausiai geriausia niekur neiti. Ir, kad šios šventės visai ne šventės, kaip ir Naujieji metai.
Paskui papasakojo, kad pernai nutarė šventes praleisti namuose ir viskas lyg tai ėjosi gerai, tačiau kai su drauge pamatė už lango fejerverkus – abudu pradėjo gailėtis niekur neišėję.
Supratau tai kaip staigų šuolį, kasdieną vaizdus atgaivinančio ir priverčiančio juos judėti žmogaus, kuris galėjo dirbti neatsitraukdamas ir be gyvenimo, kad finale pajustų saldų pyrago trupinėlį dirbtinės savo sukurtos realybės, pasinerdamas į pasitenkinimo gerai atliktu darbu rutiną.
Share on Facebook
Tai buvo pagyvenusi pora, o aš tik ką po darbo. Jis ėjo automobilių stovėjimo aikštele krypuodamas. Ji mėtėsi paskui aplenkdama balas vandens slidėmis lyg lapės mėtoma uodega.
Jis nešė rankose du permatomus maišelius obuolių balasto. Ji paleido lazdą, stabtelėjo ir mėgino užsisegti riebaus kombinezono sagą. Saga, kvykdama išgąsdintos kiaulės balsu, niekaip nenorėjo pasismaugti ankštoje kilpoje. Jis krypavo neatsgręždamas. Ji labai stengėsi ir pūkštė inkšdama, o ištrūkusi saga nuriedėjo tarp balų po mašina. Buvo jau tamsu. Jis sustingo nuo smūgio, kai ji jį pašaukė balsu.
Parietęs sparną jis apsisuko, priplaukė atgal prie jos ir užgesino variklius. Ji smakru parodė link nuriedėjusios sagos. Jis gūžtelėjo pečiais ir kilstelėjęs svarstyklėmis padavė obuolių maišelius. Ji ištiesė rankas, o jis parklupęs keliais šliaužė ten, kur jo manymu turėjo būti nuriedėjusi saga.
Maišeliai neišlaikė jos rankų ir pratrūko. Obuoliai krito, atšoko, riedėjo, dūko. Po sekundės laužydama balas ir juos apšviesdama į aikštelė atriedėjo mašina. Vienas mėgino lysti po ratu, bet pasakęs “aš dūstu” čepsėdamas nutilo. Jis atsistojęs skėstelėjo rankomis be vilties. Sagos nebuvo, bet buvo geras apšvietimas, tamsus asfaltas ir bilijardas obuolių.
Ji stovėdama tylėjo, o jos blakstienos kiauliškai nekaltos baltai suklapsėjo. Jis pradėjo šokti keistą šokį, kulnu trankydamas mėgino padalinti pusiau kiekvieną obuolį. Aš tuo metu lenkiau pro šalį. Man pagailo jos. Labai pagailo to milžiniškai lėto akimirksnius skaičiuojančio kūno, todėl atsegęs paltą su pamušalu išsitraukiau iš kišenės porno dvd kompaktiškų plokštelių krūvą, padaviau jai, ranka prispaudžiau ranką ir švelniai pakračiau sakydamas:
-Čia seksas, kurį galima žiūrėti per televizorių.
Ir nuėjau nuo lūpų keldamas liežuvį su pleiskanota špinatų bandelės pabaiga.
Share on Facebook
Kartais, kai užsimiršęs einu su nesvarbiais reikalais, atsitinka, kad kelias susilieja į seniai pamirštą kelią. Tuomet dingteli galvoje dabartis, o senas kelias pasiima mane į praeitį. Tuomet einu juo ir jaučiu tą patį, ką jaučiau anuomet, kai vaikščiodavau tuo keliu dažnai.
Keista, tačiau prisiminimai visuomet ištinka švelnūs. Trumpam tampu sau pačiam įsivaizduojama naivuole mergina, kuri taip laukė ir pagaliau susirgo širdies drugelių mėnesinėm. Taip keliolika sekundžių susijadinęs žingsniuoju. Atrodo ir nueisiu ten kur kažkada ėjau, bet susvirduliuoju, ima pintis kojos, stigti oro.
Tuomet išgelbėja sugadintą žmogų lenkiantys sveiki praeiviai. Akimis tvirtai į nugaras jiems kabinuosi. Po keleto akimirkų jau nebelinksta keliai. Susiliejęs stebuklingas vaizdas grįžta, susifokusuoja. Cirkininkai gena arklius iš arenos, žiūrovai iki raudonumo trina veidus ir apsirengia namo.
Tuomet paleidžiu gelbėjančias nugaras ir slystu joms tarp kojų, galvodamas, kad neapsakomai džiaugiuosi futbolo kamuolio nejodinėta savo žingine.
Share on Facebook
Pirmą kartą susapnavau erotinį sapną reklamos tinklapyje forma. Atsibudau nuo visai niekuo neypatingo, tačiau sujaudinusio šūkio “myliu, nes tu kvepi skaniai”, kurio niekaip negalėjau baigti dėlioti, daugybę kartų kaitaliodamas paskutinius du žodžius.
Stovėjome nuogi, palinkęs nosimi stengiausi sutraukti jos kaklą, kurio kvapas nerezultatyviai jaudino labanaktinio asmenybių bučinio metu. Tuo pačiu laikiausi sau už rago, kurį nežinodamas kur dėtis, stengiausi išlaužti ir ore galu vedžiojau jos papilvėje tą nelemtą šūkį.
Pažadino medžioklėje persekiojamo sprunkančio žvėries murmėjimas ir tolstantis paklodžių lapų šnaresys. Nemanau, kad iš tiesų buvau ją taip užgulęs. Guodžiausi tuo, kad nemažai žmonių per miegus priliesti psichuoja. Žvėris paspruko traškėdamas bruzgynais, o ragas vis styrojo rankoje lyg naktį dygsniuojantis beprotinis dantis – nulėkiau į vonią, kur užbaigiau padovanoti nelemtą reklamos duoklę vienai iš paskutinių buvusių, įsivaizduodamas jos burną.
Share on Facebook
Taip gyvenau gerą mėnesį. Pietaudavau mieste, kur išeidavau užfiksuoti šaligatviais ropojančių dūsaujančių dvikojų bifšteksų ir semtis įkvėpimo. Kadangi stengiausi apsiryti ir sugaudyti plevenančias inspiracijas vienu metu, tai besikalbėdamas su savimi prisigaudydavau tiek oro, kad grįžęs namo nusimesdavau karališką eilutę ir apsiglėbęs liesas pamėlynavusias kojas dvi savaites neskalbtomis naminėmis drapanomis, atsitūpęs porceliano soste garsiai riaugėdamas gamindavau vakarienei frische Scheiße. O tuo pat metu, per skalsius žarnų konvejerio pliumpsėjimus klausydavau, kaip antrame evakuoto šaldytuvo aukšte dejuoja vienos ateivės paliktas Blauschimmelkäse.
Neįsivaizduoju, kiek laiko būčiau tempęs, tačiau buvau beviltiškai įtikėjęs šiuo teisuoliškumu: jokiu būdu nedistiliuoti gamtinių resursų virtuvės skliautuose degančiomis keptuvėmis. Praradimus kompensuodavau dažnesniais parūkymais balkone, kur skysčiai skiriasi natūraliai be garo, o krentančios seilės trelėmis atsimušinėja į saugaus vidinio kiemo prižiūrėtojų automobilių stogus. Absoliučiai tikėjau tuo, ką darau.
Tačiau vieną vakarą, beserviruojant kasdienę šviežio šūdo porciją, paskambino į duris. Keikdamasis siaubingai užimto žmogaus balsu nuscrollinau atidaryti. Tarpduryje atsilapojęs ligi ausų viename asmenyje stovėjo Sunkių momentų dezertyras ir pirmasis patarėjas Tuščio laiko švaistymo filosofijos klausimais – Hobis Mobis.
Share on Facebook
Pokalbiai viešuose tualetuose:
-Ir iš viso, man bendri tualetai nepatinka. Galėtų atskirus padaryti.
-Atleisk, seni, aš papus prisisiūsiu.
-O aš pimpalą.
-Ok. Pasipisim.
Share on Facebook
Paskutiniu metu Rugiaveidei kažkaip ėmė nesisekti. Daug mąstė Rugiaveidė. Niekaip nesumetė kas čia kaltas dėl jos nenusisekusio gyvenimo. Tada jos žvilgsnis užkliuvo už šalia esančio žurnalo. Horoskopų skiltyje buvo skelbimas: „ASMENINIS horoskopas moterims. Siųskite SMS‘u plaukų spalvos pirmą raidę, liemenėlės dydį, ir vyrų, su kuriais dulkinotės, skaičių„. Va čia tai rimta, pagalvojo Rugiaveidė, ir nieko nedelsdama išsiuntė savo parametrus: BB158.
Po sekundės gauna atsakymą:
ARTIMIAUSIĄ MĖNESĮ:
Mažiau
Čiulpk
-
Daugiau
Mąstyk
Share on Facebook
Dviejų aukštų spektaklis Žirmūnuose.
Share on Facebook
Jėgos taškas Kauno g., Vilniuje.
Share on Facebook
Odė peniui, sekcijai ir Egiptui
Burnoj man istrigo penio galiukas
Dar daugiau reikėtų išgerti degtinės-
Išgėrus nusmigčiau su sperma burnoj
O pažadintų tik rytinis čiulpinis.
Čiulpiniuočiau rytais, vakarais ir prieš miegą
Bet bybis tas kaip tai pašvinkęs
Ir senis šiaip lochas net nėr ką kalbėt
Chui – jo visad nulinkęs.
Todėl ir keliuos aš anksti ant kebabų
Gal bent pašėrus ką gausiu –
Bet, chui, aš ką gausiu, nes senis paėdęs
Vėl knarkia be trauzų.
Tada aš verkiu ir dulkes valau,
Bet sekcija mūs jau sena. (….)
Gyvenimas žopa, ką daugiau pasakyt
Ir bmw‘ui mūsų pyzda.
Jau laukiu avanso, varysim egiptan
Nors chui aš znaju, kur tas yra
Boženka iš laiptinės sakė ten zeba
Geri visur visada.
Jau šaknys nuaugo , nagai apkerpėjo
Ir besipisant su Alfonsu prakiuro vonia
Gaila, mano senis tai užregėjo –
Ir su Egiptu jaučiu gausis chuinia.
Share on Facebook
Per teliką išgirdau kad būna tokie specialūs dantų šepetėliai ORAL B. Tik kad labai jau pošlas tas pavadinimas. Vis neiškrito iš galvos… Taip reklamuoja, tai reikia ir nusipirkti. Nejau leisi, kad kažkas turėtų mandresnių daiktų už tave. Reklamą sekti reikia kiekvienam padoriam, save gerbiančiam žmogui. O svarbiausia, ne tik sekti, bet ir pirkti viską iš eilės. Mano požiūriu, reklamuojamų daiktų kiekis žmogaus namuose, visiškai atspindi jo, kaip žmogaus, kokybę.
Paklausiau Vandos kodėl Oral B geras? O ji sakė, kad jis skirtas ir valytis dantis ir čiulpimo treniruotėm. Geras, galvoju. Nes šiaip tai visokių bybių sex shope pilna, bet nei vienas jų nėra profesionali čiulpimo byrka! Tada ir supratau, kodėl toks pavadinimas. Ir kaip anksčiau nesumečiau… Visai dar protinga ta Vanda. Dar ji sakė, kad reikia mėnesio trukmės kasdieninio praktikavimosi su Oral B ir tavo bičas staugs nuo pirmo čiulptelėjimo.
Atsispausdinau iš googlės tokį erotinį kalendorių su kačiukais kuriame susirašiau dienas ir laikus, kada treniruosiuos ant Oral B. Visą dieną sėdėdavau darbe ir laukdavau pietų pertraukos. Tada užsidarydavau tūlike ir išsitraukdavau savo išmanųjį ORAL B. Bet nuo pirmo naudojimo man išaiškėjo, kad gavau su broku – tie šeriukai vis sukdavosi.
Ant bybio gi nieks nesisuka. Ar aš klystu? Bet nieko, man vėl padėjo geriausia draugė Vanda. Ji patarė šeriukus sukąst dantim, kad ir kaip spurdėtų, o liežuviu makaluot patį kotą tol, kol pritrūks oro ir nutirps liežuvis.
Po mėnesio praktikos įgijau ypatingą čiulpimo techniką ir nekantravau ją išbandyti. Taip nekantravau, kad būčiau šokus ant bet kokio penį turinčio padaro. Bet pasitaikė šis tas geriau… Susitikau klube seną savo meilę iš Pakruojo. Jis buvo su savo mergše, bet tuo metu ji myžo, tai aš jam ir sakau: „greitai, varom pačiulpsiu“, jis sutiko ir tuo pačiu pasikasė pautus.
Kitam tulike, už sienos myžant jo mergšei nekantravau išbandyti Oral B techniką. Tik buvau pamiršus, kad besisukančių šeriukų ant bybio nėra ir po mėnesio praktikos net negalvojus taip sukandau bybio galą, taip ėmiau liežuviu makaluot… Buvau drąsi ir išmintinga. Prisiminiau, kad Vanda minėjo, jog bičas nuo pirmo čiulptelėjimo staugs. Taip ir buvo. Ir laikiausi patarimo, kad ir kaip spurdėtų, nepaleisti. Viską dariau tobulai. Man atrodo, kad dabar vyrų neatsiginsiu.
Tik niekaip nesuprantu, kodėl jam prasidėjo mėnesinės. Visai boba pasidarė. Ir verkšlena kaip merga ir dar menkėm serga netinkamiausiu metu klubų tulikuose. Gerai, kad išsiskyrėm. Tegu ir chujarina į savo Pakruojį. Lochas.
Share on Facebook
Balsas sakė “Pochui, šiandiena baigta ir viskas aišku su ja. Jei sulauksi rytojaus – bus ta pati trijų sekundžių žuvies atminties diena”. Pradėjau labai jaudintis dėl žuvies likimo. Netgi mėginau pasiskaičiuoti, kiek dienų ji degtų vėjyje, krisdama nuo aukščiausio žemės kalno ir kiek dienų negalėtų sėkmingai nepatikėti, kad nekyla, o tik nesugrąžinamai grįžta numirti gyvenimo keptuvėje su pasimėgavimu pliauškindama uodega įkaitusį alyvuogių aliejų.
-Eina nachui, suplyšo batas, -batsiuvo balsu mintis nutraukė gatvėje surikusi akademinė Lietuvos viltis.
Sėdėjau ir rašiau toliau. Apie tai, kaip stipriai stuktelėjo į galvą testosteronas, kad vos nepuoliau spardyti valkatos, vyriškai ant kelio šokusio iš ubago pareikalauti pinigų.
Paskendęs fotelyje ligi alkūnių, sėkmingai sėmiau klavišus, o tarpkartėmis šnekučiavau su šešiolikamete dukra. Neturejau jai ką daug pasakyti, kadangi užaugome mes atskirai. Buvo malonu prabėgus šitiek laiko kasdieną ją matyti iki paskutinių nurytų nervų. Ji rūrinosi su radausko eilėraščio analize ir klausė kaip greičiau išmokti nagrinėti. Prašiau klausyti širdies, kuri turėjo keturias rankas. Kai pajauti, kad autorius palaužia tavo tikėjimą ir melagingai vapa, atleiski neapykantos vadelę, pistelėk toj vietoj griežtesnę kritikos dozę ir atiduoki rankoms valią.
Gatvėje po balkonu sustojusi jau pusvalandį blerbė porelė bobų. Apie indiją, tailandą, pasakišką trisdešimt vieno laipsnio orą, neiškabinamas lėkštes omarų. Man jos netrukdė. Labiau už viską mėgstu paklausyti svetimų kalbų be kyšio, tačiau matyt jos mano karalaitei nelabai patiko. Kažką sakydama nutraukė mintį per pusę žodžio, išėjo į balkoną, išsitiesė visa prieš miestą išskėtusi rankas delnais į dangų, bet labiau į šonus. Ji pasakė be burbulų ir aiškiai:
-Jūs visi debilai, -tuomet sugrįžo trenkusi duris, palikdama užuolaidų liežuvį.
Šypsodamasis sutryniau baigtą cigaretę ir susirietęs pakilau pasilaikydamas už tuščio viskio stiklo. Virtuvėn nuslinkau laimingas įsipilti paskutinio už savo perklonuoto grožio naują etaloną.
Share on Facebook
Mielas, dienorašti. Kai rašau šiuos žodžius mano širdelė dreba iš ilgesio ir susijaudinimo. O kairė krūtelė išlipa iš lifčiko ir pati trokšta būti pačiupinėta. Braukiu ilgesio ašarą ir prisimenu akimirkas su savininku…
Pasimatymas praėjo gana savotiškai. Iš pradžių lyg viskas ir nieko: čiliakas, prospekto pub‘as, bučiniai su liežuvio įdaru, jo butas putoplastinėm sienom, pokalbiai… Kalbėtis buvo gana įdomu. Bet šiaip daugiau kalbėjo jis. Aš daugiau linksėjau, tačiau mano akimis, taip parodžiau savo gilų protą. Juk tauškėti gali betkas, o išmintingai tylėti gali tik šio to verta moteris. Šitą ne pati sugalvojau. Skaičiau cosmopolitane. Nors tenka pripažinti, sunku buvo kartais nesusižvengt.
Vieną akimirką man atrodo net myžtelėjau ant sofos iš juoko. Man taip būna. Jis pasakojo apie kažką, ko visai neįkirtau. Tada jis ėmė juoktis ir supratau, kad ir man reikėtų juoktis. Taip stengiausi nuoširdžiai nusijuokt, kad net pirstelėjau nes ir taip visą vakarą po vakarienės čiliake pūtė pilvą. Po pirstelėjimo dar labiau ėmiau žvengt kol teko išbėgt į tūliką.
Tūlike užtrukau tiek, kad buvo net nepatogu ir išeiti. Nežinojau ką daryt, tai spaudžiojau spuogus prieš veidrodį. O dvokė kaip žiauriai… Žinojau, kad šio vakaro partneris užuos. Bandžiau pasikvėpint tūliko gaivikliu bet situacija tik pablogėjo. Negana to, besivalydama šikną netyčia išsitepiau golfo rankovę. Bet šitą pastebėjau tik vėliau… Kai atsiklaupus smaukiau bybį.
Išėjau iš tuoleto baisiausiai susigėdus. Jaučiau kaip po visą butą pasklido šūdų kvapas. Įgirtęs savininkas per juokus tarė:
-O aš maniau, kad merginos šika drugeliais! Nu nifiga sibe.
Patylėjau. Patylėjau.
Ir suvokiau, kad tai mano ateities vyras: toks poetiškas, jautrus, nenorintis įskaudinti savo svajonių moters. Kokį vaizdingą temos nukreipimą sugalvojo užglaistyti mano ilgam šikimui. Nors tiesą pasakius iki galo neįkirtau to bajerio su drugeliais. Gal koks vabalas išskrido iš tualeto?
Share on Facebook
Šiandien turiu ypatingą pasimatymą su sporto klubo „Čiulpuonėlis“ savininku. Atsiprašiau iš darbo anksčiau, nes reikėjo nusiskusti putę. Tas užima daug laiko. Juolab, seniai pisaus (tik čiulpiau) tad ir apaugo jofana. Dabar eisim į tikrą pasimatymą, tai jau įsivaizduoju kaip romantiškai žvakių šviesoje mylėsimės iki paryčių ir kuždėsime vienas kitam gražius žodelius… Kai nusiskutau, gal dabar bent palaižys pizę. O tai čiulpk ir čiulpk.
Dar užbėgau į maximą paimti kokio gėralo dasibaigimui ir gandonų. Na, ir kibiną, ant ryto. Važiavau troleibusu, kuriame nuolat kažkas man grabaliojo užpakalį. Negaliu pasakyt, kad nepatiko. Bet įvaizdžio dėlei pasakiau „Ponas, jūs ką…“ ir droviai paraudonavau.
Iš pradžių nuėjau į vonią ir išsirinkau mažiausiai nubrizgusius triusikus, deja jie buvo nešvarūs. Nepaisant to, užsidėjau. Vis tiek ilgai neužsibus. O triusikų uostymas – paauglių darbeliai. Po vonios teko išsirinkt ką apsirengt. Reikėtų kažką seksualaus, bet chujovai su pilvu, kažkaip vis iškrenta jei ne per čia tai per ten. Bet seksualiai jeigu atrodysiu, reiškia aiškiai parodysiu, kad noriu gult į lovą.
Šiaip tai noriu, bet reikia gi išlaikyt intrigą.
Pasirinkau tobulai – užsidėjau žalią golfą iš Gariūnų (brangus toks, pidisą kainavo) ir timpes tokias Vanda buvo kažkada palikus. Timpės dabar madoj, tai ir madinga ir kojas paryškina. Dėl batų ilgai svarsčiau… Kablai – kaip kekšė. Kedai – kaip girtuoklio žmona. Češkės – kaip visos. Lakierkos – kaip į pokalbį dėl darbo. Labiausiai tiko tokie ilgi iki kelių. Savotiškai taip atrodžiau. Manau, savininkui patiks. Golfas, timpės ir ilgaauliai batai iki kelių. Kažko trūko, tai dar pasikabinau rožančių ant kaklo. Mačiau feisbuke, kad taip per visokius masinius party nešioja.
Atrodžiau ir gerai. O apie pasimatymą… vėliau.
Share on Facebook
Viskas prasidėjo nuo to, kad pasipisau su tokiu ponu. Visai netyčia. Toks dailiai aptukęs, mažu grublėtu pimpaliuku ir visa laukyme želmenų, o po želmenų seka ir sėmenys. Arba kitaip, sėklos.
Jabanūtsia sekėsi nekaip, nes jis visąlaik kalbėjo apie kažkokias chuinias. Nieko nesupratau, o užčiaupt kažkaip nepatogu, nes žadėjo kitą dieną pietų nusivesti ir gal ką nors nupirkti. Senstelėjęs toks, bet prie bapkių. Reiškia viskas taip, kaip reikėtų. Kitą dieną jis man nupirko treningus. Sakė, eisi pas mane į sporto klubą, nes reik mažint žopą. Pasirodo senis turi savo sporto klubą.
Į savo senstelėjusio vaikino (diedo?) sporto klubą ėjau su Vanda. Leido draugę irgi chaliavai vestis, tai pasiėmiau. Įdomiausia persirenginėjimo kambary: gali nužiūrinėti kitų bobų papus, kūšį, celiulitą, šikną ir kitus atributus. Kai jos pastebi, greitai nusuki veidą ir surauki rūpestingą snukį, atseit tyrinėji veidrodyje savo veido odą. O kai tik nusisuka, vėl dirsčioji. Labai įdomu. Vanda tai sako, kad nežiūri, bet aš ja netikiu. Mes einam vakarais, prieš užsidarymą, kad liktų laiko pabendraut su savininku. Vandai liepiu palaukt mašinoj. Nupirkau jai Eminemo komptaktą. Sakė, jai patinka – jis toks maištininkas…
Savininkas daug neklausia, atsisega klyną ir sako: „ateik mano čiulpuonėli“. Dar mėgsta sakyti „ateik, čiulpuonėle. Lakštingala juk negali nečiulpėti“.
Iki šiol nesuprantu ką reiškia ta frazė apie lakštingalą.
Šiaip tai ilgai nesitęsė, nes po to Vanda ėmė čiupinėti-čiulpinėti kur nereikia ir mano abonimento nebeliko.
Share on Facebook
Stiklinių akių puota tik prasidėjo, o tarnai negali man atsakyti į klausimą “kas tos žmonės?”. Koridoriais laigo girtos nuogirdos:
-Tai tu atvarai?
-Ne, aš jau savo atvariau.
Atsigulu, šviečiu į veidą, kad neužmirščiau atsibusti – užsirašau.
Labas rytas,
Karaliene našle, siunčiu jums morge neregistruotą pranešimą iš ano pasaulio.
Kartais troškina pasijusti paprastu žmogučiu. Aplinkui ratus trina kekšės. Puota įpusėja, o kurvos pradeda vaidinti šachmatų karalienes. Spektaklis veržiasi didėjančiais nepamatuotos kritikos takeliais. Jos šaukia įsivaizduojamus tarnus, šie į veidą kiša veidrodinius padėklus ir liepia rodyti dantis. Tuomet nuo arklio peršoku kur buvęs, kviečiuosi kekšes į balkoną. Išsiimu akis stiklines ir pasižiūriu tikromis. Jos klausia ar jau eiti nachui. Tyliai atsakau:
-Ne, išeikit, našlės, paprastai. Karališkai kaip mokat.
Foto: Šreko liežuvis
Share on Facebook
Stovime prie savo persirengimo spintelių koridoriuje rateliu. Beveik nuogi. Vienais triusikais. Ant akių prakaituoja žali akiniai odiniuose rėmeliuose. Viduryje spigina kvarco lempa. Švaros kvapas, kurį vėliau sutikau ant skalbinių virvės ir fantastikos vadovėliuose: sudegusio ozono, prarytos saulės. Visi laikome aukštyn rankas iškeltas, praskėstais pirštais be paliovos sukiojome riešais plaštakas į šonus. Ir vargas tam, kas nustos daryti saulutes.
Tokią pat fizinę bausmę jaučiu šiandien. Praėjus trisdešimčiai metų, kai sėdėdamas priešais televizorių krepšinio pralaimėjimams švilpdamas mojuoju pripučiamomis rankutėmis.
Share on Facebook
Dažnai pagalvoju apie tai, kad vertėtų turėti geriausią draugę. Dėl daugelio priežasčių: galėčiau skolintis rūbus, eiti su ja į barus, nes šiaip viena bijau, kažkaip nepatogu. Bet reiktų tokios, kad būtų lėva ir aš visalaik galėčiau puikuotis prieš ją kiek bernų pakabinau. O ji visalaik skųstusi, kad jai nesiseka su vyrais… Duočiau jai debiliškus patarimus, kad ir toliau nesisektų.
Kam gi daugiau reikalingos draugės? Tik padlint ir rūbus skolintis. Dar apie bybius galima pašnekėt ir papus palygint prieš veidrodį. Šiaip, dar smagu būna turėti daugiau geriausių draugių ir su jomis apkalbinėti, kokia yra suka, pirmoji geriausia draugė.
Tad aš susiradau Vandą. Ideali geriausia draugė. Papų ji neturi, bet užtai šikynę…Jofana… Tai mes nueinam penktadienį po darbo į barą, kur daugiau užsieniečių ir šliuchinamės iki ryto. Vanda sekioja iš paskos ir bando bendrauti, o aš kiekvienam ją užkalbinusiam sakau į ausį: „Luk at her es. Sou big. Ju sy?“. Tada tas gauruota krūtine atsako: „Ou jė gėrl. Fėrst I vil fak you, end ven her es. Olrait?“
Paryčiais Vanda visad grįžta nusiminusi pabaltavusiais lūpų kampučiais. Bet ir simpatiškos išėdos vistiek juk maistas. Mano akimis mes viena puikiai papildom. Susiraskit ir jūs geriausią draugę Vandą. Tik akylai stebėkit, kad nebūtų geresnė už jus.
Share on Facebook
|
|
Recent Comments