Naktinė medžioklė su varovais

Atsikėliau vidurnaktį ir išėjau pasivaikščioti. Ilgai netrukau. Sugrįžau greitai. Jeigu būtų kas paklausęs, kur buvau, būčiau atsakęs graikiškai užtikrintai per amžius. Buvau išėjęs pamankštinti arbaletą, nes kieme aukštai ant namo stogo pora erelių susisuko lizdą. Tikriausiai rengėsi perėti. Keista, bet jaučiau, kad jų kiaušiniai pūna.

Keletas įtempimų – arbaletas veikė puikiai. Prarūgę strėlės skrido, pataikė ir lizde ištiško. Palikau jas džiūti. Nemigos vargus akimirksniu išsklaidė vėjas, nusinešdamas iš dabarties į nerimą sukėlusį vakarykštį tolimą namų skambutį. Šešėliai susitraukė, šviesa akis užliejo. Nesidrovėdamas baidyti žvėris, garsiai seiles nurijau ir gurktelėjau. Žinojau, kad gyvenimas pradėjo griūti, o šventa Trejybė namuose saugi nuo pat gimimo, kaip smūgis sumažėjo, nutrūko ir pažiro.

Reikėjo kuo greičiau prasukti sunkiai slenkančias rodykles, kad nebelaukti, kur dingo išėję parnešti pieno ir laikrodžius pametę provincijos varovai. Todėl nusprendžiau, ilgai nelaukti, o jau kitą dieną pradėti statyti kilpas iš ispanijos parskraidintiems zuikiams.

Published on 2012/05/18 12:20 am.
Filed under: Blogas Lori Pyrstas Tags: , , , , , , , , , , , , ,

Rudasis puslapis – Rugiaveidės klausk drąsiai

Atėjo pavasaris. Visos bobos išsiskuta pažastis, nusigeni kojų dyglius, užsideda naują bliuskę, kurią tipo „pirkau čia žiemą per išpardavimą, bet gi nebuvo kada užsidėti“ o gudresnės ir pyzdą nusiskuta. Atseit čiuvą susiras taip greičiau ant pavasario. Bet kaip nėra to čiuvo taip nėra. Spėja viskas ataugt, bliuskutės pažąstys nusibaltuoja nuo deziko ir reikalai kaip stovi vietoj taip stovi.

Taigi, kad stovėtų ne tik vietoj o ir makaluotų – skelbiu įstabią naujieną: RUGIAVEIDĖS KLAUSK DRĄSIAI. Rašykite mielieji man savo svajones ir klausimus o aš jums atsiųsiu patarimą – ką daryti šį pavasarį, kad jūsų meilės reikalai pajudėtų teigiama linkme.
Nepasitikėkite savo jėgomis nes gali blogai baigtis. Geriau – pasikliaukite Rugiaveidės ir ji jums padės!

Laiškai laukiami: rugiaveide.ciulpe@gmail.com

Published on 2012/05/10 9:23 pm.
Filed under: Blogas Rugiaveidė Čiulpe, Uncategorized Tags: , , , , , , , , , , , , ,

Sriuba iš stručio kojų

Kadangi šeimos balius nusimatė solidus, tai ir sriubos užmojis buvo gigantiškas. Buvau pasiųstas mėsos.

-Hmm, sakote, stručio kojų sriubą? Ne, geriau duokite tris širdis ir iešmą. Jūs juk turite iešmų savo fermoje?

Grįžęs pasakiau, kad kojų jie neturi, bet dovanojo man ne savo širdį paskutinę. Taip visiems laikams išsivadavau nuo nerašytos prievolės, kai mano darbas buvo ant dujinės viryklės svilinti vištų kojas, lupti nagus ir skusti žvynus.

Persmeigėme širdį iešmu, kepėme, vartėme, žiūrėjome. Pavalgę sukišome galvas į karštą smėlį ir daugiau prie stalo niekada nebesusitikome.

Published on 2012/05/09 11:17 am.
Filed under: Blogas Lori Pyrstas Tags: , , , , , , , , , , , , , , , ,

Padėkos dienos ironija

Published on 2012/05/07 10:02 am.
Filed under: Socialinė medija Tags: , , , , ,

Dingo šuniukas

Į Senųjų krikščionių sankryžą iššoko žmogus. Palinkęs visu priekiu dairėsi į šalis. Betrūko, kad prisidengtų nuo saulės akis delnais, tačiau buvo susikišęs juos į užpakilines džinsų kišenes. Neužtikrintai mėtydamas kojas, lyg abejotų krypties pasirinkimu, pavandenijusiomis akimis mindžikavo tikrindamas nematomas kūlgrindas. “Dingo šuniukas”, -pamaniau tuomet žingsniuodamas pro šalį saulės apšviestu tuneliu. Nors buvo karšta, žingsniavau kaip arklys pridengtomis akimis po kapišonu. Ėjau į savo laimę ir nesidairiau. Ji, mano manymu buvo kažkur toli. Nors ką gali žinoti, gal ji buvo čia visai šalia. Bet nevertėjo stabtelėti pagalvoti, mat jeigu mano laimė manęs ieškojo, tai reikėjo pakeisti žmones į tuos, kurie neieško šuns.

Published on 2012/05/02 11:37 pm.
Filed under: Blogas Lori Pyrstas

Vynas baigės – laikas pistis

Susipažinau su tokiu jaunu čiuvakėliu. Fainas toks, mokosi pedagoginiam fiziką, protingas reiškia. Nežinau kuo mane jis patraukė, nes šiaip ir kaimo kažkokio ir pinigų neturi. Net mašinos neturi! O kai buvom tipo jau atseit kavos susitikę tai teko ir pačiai ir už tą kavą susimokėti. Sakė: „Jam stipendiją perves rytoj, tai tada ir pavaišins“.

Antrąją pažinties dieną pakvietė pas save į svečius. Sakė „pažiūrėt filmo“. Tai jau aišku, kad pisimės. Įsimečiau vyno butelį dėl visa ko, jeigu kartais neturėtų. Be alkoholio niekad neaišku kaip čia tą seksą pradėti. Abu žino, kad reikia, bet nei vienas nežino kaip čia labiau „netikėtai“ ir natūraliai… Tai prasideda ten: aš tau už papo, tu man už birkos, tai gal eikim į kambarį? Tai gal lovą pasiklokim? Tada stovi kažkuris nuogu stajaku arba nuoga pyzda, kol kažkuris pakloja ta lovą. Nu, vobšim, chuinia. Tai prisišnioji ir viskas kaip sviestu iškart.

Aišku vyno jis neturėjo. Išgėrėm manąjį. Parūkėm. Parūkėm. Už papo neima. Matau, kad nerimauja, nežino ką daryti, nes kaip ir laikas jau pistis, nes vynas jau baigėsi. Tai aš ant sofkės labiau atsiguliau, pamaniau duosiu namioką čiuvakui. Tada jis sako: „Aš dar prisiminiau, kad šiek tiek brendžio turiu“. Nuotaika iškart abiejų pakilo, nes žinojom bent jau ką veikti. Slapčia abu vylėmės, kad nuo to likučio prisigersim ir lengviau prasidės čia viskas, dėl ko ir susirinkome.

Ir brendis baigėsi. Tada berniukas sako – tai gal einam miegot jau? Aš sakau gerai. Sliūkinam abudu į miegamąjį kambarį. Nėr kaip čia nusirengti vienas prieš kitą, net ir nepatogu. Tada jis pasakė:

- Duoti tau kokią maikę?

Nustembu. Bet sakau duok. Apsirengiam vienas nuo kito skirtinguose kampuose, bet slapčia tycharinam kaip kuris atrodo pusnuogis. Atsigulam šalia. Man jau žvengas imt pradėjo. Galvoju, bene, rimtai čia taip pagulėsim vienas šalia kito. Bet ne ne ne.
Neužtruko ir jaučiu bernaitis ranką ant šlaunies padėjo. Valio – galvoju, pagaliau seksas. Bet tai irgi ten, trynė trynė jis tą putką man, taip pavargau ten vaidinti, kad zajabis, kad papraščiausiai smigau. Kitą dieną pisau nachui iš to pyderastiško nesusipratimo. Jau geriau su senais diedais, jie bent maikės nesiūlo prieš lipant į lovą.

Published on 2012/04/09 1:41 am.
Filed under: Blogas Rugiaveidė Čiulpe, Uncategorized Tags: , , , , , , , , , ,

Absoliuto klizma

Sužinojęs, kad visos didžiosios problemos kyla iš nuolatinio mažų dalykų suabsoliutinimo, nieko nelaukęs išsitraukiau “Absoliuto” butelį ant stalo. Nebaigęs barškinti klavišais visko, ką norėjau pasakyti, jau buvau per mažą kapsulės skylutę smegenų pisimo džinui pastatęs klizmą.

 

Published on 2012/03/30 4:11 pm.
Filed under: Blogas Lori Pyrstas Tags: , , , , , , , , ,

Rugiaveidė eina į anglų kalbos kursus

Smugis darba

Nusprendė Rugė ateinantį savaitgalį aplankyti užsienietiškus barus. Tokius kaip Prospekto Pub‘as ar Brodvėjus. Bet tam, kad vakaras praeitų sklandžiai užsirašė į anglų kalbos kursus. Nes tie užsienietiški vyrai kažkokie nenormalūs: domisi ten viskuo, klausinėja nesąmonių, pvz ką veikiu, kur dirbu, koks mano hobis, gyvenimo moto (!). Nuo šito klausimo tai net susižvengiau paskutinį kartą. Kas per klausimas – „Wat iz yo motor?“. Klausti moters apie motorą tai nei šis nei tas kažkaip. Bandžiau jam paaiškinti, kad nevairuoju nes dažniausiai būnu išgėrus. Galvojau juokelį čia pavariau, bet žiūriu, kažkaip nepagavo. Poto ėmė kaip pašėlęs kartoti Moto MOTO MOTO!!! Galvojau dalbajobas… arba trumiau tariant DEBAS, jei jau jam motoras kaip MOTAS skamba. Bet dėl visa ko nuėjau palavinti anglų žinių.

Pirmojoje pamokoje dėstytojas liepė namų darbams išsirašyti frazes, kurias dažnai girdi tačiau tiksliai nežinai jų prasmės. Tam Rugiaveidė pasitelkė visagalį Google vertėją.

Dažniausiai Rugės girdimas išsireiškimas buvo Blow Job, bet niekad ir nesumetė ką tai reiškia, o paklausti dažniausiai ir nebespėdavo………..

Išsivertė:

Published on 2012/03/29 12:30 am.
Filed under: Blogas Rugiaveidė Čiulpe, Uncategorized

Laiškai iš grafo Kumšties

Geltoni atšvaitai ant džiūvančio asfalto išsikrovė milžiniškomis vitamino D dozėmis. Kiauri batai nustojo švirkšti fontanais, gelbėjimosi titankas naujais kaučiuko padais sureagavo į kreditinį sos minuso signalą ir buvo kažkur pakeliui. Nuotaika lipo kopėčiomis, padavinėdama dar neskaitytas knygas. Užvertęs galvą švilpavau nebe neviltį, o šlapią pavasarinio triumph’o pasijonio voratinklių šokį. Pajaučiau, kad metas atnaujinti sudūlėjusius apatinius ir nuo laiko susitraukusią personalių masturbacijos vaizdinių kolekciją.

Published on 2012/03/22 10:22 pm.
Filed under: Blogas Lori Pyrstas Tags: , , , ,

Mirė mūza

Mirė mūza ir tik į šermenis susirinkę išgerti svečiai pagaliau sužinojo kaip ji atrodė. Mūza mirė naktį, kai giliai miegojau. Pirmą kartą taip giliai po tuščiai praleistų metų. Norėjau rėkti, kad mano mūza mirė ir kas dabar bus, tačiau nusprendžiau nepripažinti šio fakto. Ryte sėdau į traukinį ramus ir išlipau drauge su atostogautojais kai privažiavome saulėtą ežerą. Kas jau kas, o aš tikrai,žinojau kaip ji atrodė. Neturėjau anei mažiausio noro gedėti lavono, klausydamas lankytojų nosies šniurkščiojimo ir jos augančių nagų traškėjimo. Mūza mirė, tačau ji visada liks man gyva, pakol mirtis mus išskirs.

Published on 2012/03/17 9:32 pm.
Filed under: Blogas Lori Pyrstas

Lengviausias praradimo jausmas

Būna, kad sėdi sėdi ir staiga prireikia kažkur nueiti, nes netikėtai sugalvoji. Pašoki, o po ketvirto žingsnio suvoki, jog tu jau pjauni grybą skersas. Akyse pritemsta, ranka apgraibomis kaktoj jungiklio ieško. Tuomet, praradęs nuovoką nebeprisimeni kur ėjęs, nes tai lengviausias praradimo jausmas tau atneša iš priekio pasitenkinimą ant lėkštutės.

Published on 2012/03/15 10:01 pm.
Filed under: Blogas Lori Pyrstas

Gal Kazį dideliu bybiu? (Rugiaveidė ieško vyro III dalis)

Šiandien ėjau kaziuko mugėj pirkti šaukšto. Nachui man tas šaukštas iš tikrųjų, bet visi eina tai ir aš einu. Norėčiau su kokiu biču eiti romantiškai parankėmis susikibus, gal čiulpEnuką nupirktų, gal baronkytę, gal riestainiuką, o gal tušintų kopūstų su kiaulės koja… Bet bičo nėra tai ir riestainiuko nėra. O taip gerai būtų pasimaivyt prieš pažįstamus, kad einu va su bernu ir vargo nematau. Bibis. Ėjau su Vanda. Buvau pasiryžus nusikabinti kokį baronkų pardavėją. Užkalbino tik berniukai apsikarstę savadarbiais atvirukais. Nachui man tokie reikalingi, galvoju. Atvirukus piešia tik lochai, kurie tušint kopūstų nemoka.

Buvo spūstis. Pajaučiau bybį. Atsisukau. O prieš mane vyrutis su barzda. Ant barzdos prikibęs tušintas kopūstas. Man tai pasirodė taip miela, taip vaikiška. Toks mielas žmogutis, galvoju, nebijo būti savimi. Šyptelėjau. Spūstis nejudėjo. Teko jausti jo stačią bybį gana ilgai. Jis buvo įremtas konkrečiai į mane. Nesupykau, tiesą sakant. Dar kartą atsisukau, paklausiau: „Kuo vardu?“. Sako – Kazys. Ir ėmė žvengti. Iš burnos padvelkė kopūstais, kiaulės koja, alumi ir įsisenėjusiu pachmielu. Vaje, koks fainulka… Atsipalaidavo va žmogus po darbo. Aš jam pasakiau, kad mano vardas Auksinis kardas, nors manojo ir neklausė.

O jis supratęs užuominą paėmė mano ranką ir užskišo už kelnių. Nors manęs ir neklausė.
Spūstis nesuvaldomai pajudėjo. Teko traukti ranką lauk. Dingo mano Kaziukas…

Prisiminimui teliko tik kopūstas kapišone ir tas nepakartojamas pojūtis rankoje.

Published on 2012/03/03 5:55 pm.
Filed under: Blogas Rugiaveidė Čiulpe, Uncategorized Tags: , , , , , , , , , , ,